Artėja vasara, turbūt dažnas jau planuojame išvykas į gamtą. Kaip žinia, atšilus orui, suaktyvėja ir geliantys ar kandantys vabzdžiai, kurių aplink, ypač tvankią pavakarę, zuja gyva galybė. Ar įmanoma nuo piktų nariuotakojų apsisaugoti, kokią pirmąją pagalbą reikėtų suteikti, jei vabzdys įkando ar įgėlė?
Pasak Kauno visuomenės sveikatos centro gydytojos parazitologės Irinos Bulsienės, visi kandantys ir geliantys vabzdžiai yra skirstomi į dvi grupes: nuodingus ir nenuodingus. Pirmajai grupei priskiriami vapsvos, širšės, kamanės, bitės, skruzdės ir kai kurie vorai, o antrajai - musės, uodai, erkės, blakės, utėlės, niežų erkės ir kt. Įkandus (įgėlus) nuodingam gyviui, pažeidimo vietą gali pradėti niežtėti, visada jaučiamas skausmas, dažnai išprovokuojamos alerginės reakcijos, gali būti juntamas patinimas bei paraudimas. Jei įkanda (įgelia) nenuodingas nariuotakojis, niežti visais atvejais, tačiau neskauda, retai gali kilti alerginių reakcijų, o patinimas (paraudimas) esti nežymus.
Kuo skiriasi įkandimas nuo įgėlimo? Pasak gydytojos parazitologės, skirtumą nulemia įkandimo ar įgėlimo kilmė. Nuodingi nariuotakojai atakuoja gindamiesi, geluonimi įleisdami skausmingų nuodų, tarsi įspėdami, jog kitą kartą žmogus pasistengtų susidūrimo su jais išvengti. Nenuodingi gyviai kanda ir dažniausiai išskiria seiles su medžiagomis, stabdančiomis kraujo krešėjimą - tam, kad įstengtų prisisiurbti jūsų kraujo.
Nors po nenuodingų vabzdžių įkandimo kartais galimos įvairios odos sudirginimo reakcijos, tačiau tik nuodingų nariuotakojų geluonis gali sukelti tokią sunkią organizmo reakciją kaip anafilaksinis šokas.
Įgėlus bitei, paliekamas geluonis, kurio gale yra nuodų maišelis. Po įgėlimo bitė žūsta. O štai širšės, vapsvos ar kamanės geluonies nepalieka, todėl gali gelti ir gelti.
Nuodingi įgėlimai, anot gydytojos parazitologės, yra labai skausmingi, oda parausta, patinsta. Jautresniems žmonėms gali išsivystyti išplitusios reakcijos (apie įkandimo vietą atsiranda dilgėlinė, matomas stiprus patinimas ir paraudimas). Tokia būklė gali progresuoti ir sukelti viso kūno dilgėlinę, bendrą silpnumą, virškinamojo trakto sutrikimus (viduriavimą, pykinimą), dusulį, kosulį, kraujospūdžio kritimą ir net nualpimą.
Kandantys nenuodingi nariuotakojai yra laikomi ne tokiais pavojingais, nes jų įkandimas tik retais atvejais sukelia stiprias alergines reakcijas (pavyzdžiui, kai įkanda voras). Tiesa, nenuodingi gyviai įkąsdami gali platinti ligas (pavyzdžiui, Laimo ligą, dėmėtąją šiltinę, erkinį encefalitą, maliariją ir kt.).
Yra keli apsisaugojimo nuo nariuotakojų įkandimų (įgėlimų) būdai: vengti susidūrimo su jais ir naudoti repelentus (specialius vabzdžius atbaidančius skysčius, dezodorantus, tepaliukus ir kt.). Pirmasis atvejis daugiau teoriškas, mat vargu ar įmanoma iškylauti gamtoje ir nesusidurti su spiečiais aplink skraidančių ar ropojančių vabzdžių. Na, o repelentai efektyvūs tik nuo kandančių nenuodingų nariuotakojų - piktų nuodingų geliančių vabzdžių ir vorų jie neatbaido.
Gydytoja parazitologė pateikė keletą patarimų, kaip išvengti susidūrimo su geliančiais nariuotakojais:
1. Ruošdamiesi vykti į gamtą, turėtumėte nesikvepinti, reikėtų nusiprausti nekvapniu muilu, naudoti bekvapius toniką, kremą ar kitokią kosmetiką. Stengtis, kad poilsiavietėje nepasklistų maisto kvapai (tokį maistą geriausia laikyti sandariai uždarytuose induose).
2. Nereikėtų palikti atidarytų butelių, ąsočių, stiklainių ir pan. su gėrimais (ypač saldžiais), kad į juos nepakliūtų vapsvų, bičių ar kitų geliančių gyvių.
3. Blizgančius papuošalus geriau palikite namuose. Vykdami į gamtą nesirenkite ryškiaspalviais gėlėtais ir tamsiais rūbais, mat vabzdžiams kur kas mažiau patrauklūs yra šviesūs, vienspalviai drabužiai. Be to, apsirenkite taip, kad būtų kuo mažiau atvirų kūno vietų, kad rūbai būtų prigludę riešų, čiurnų, kaklo srityje.
4. Rinkdamiesi poilsiavietę išsiaiškinkite, ar kur nors netoliese nėra pelkės, kirtimų, krūmokšnių, brūzgynų.
5. Nuolat apžiūrėkite drabužius ir kūną - ar ant jų nevaikšto, ar nėra įsisiurbusi erkė. Po išvykos gamtoje drabužius gerai išpurtykite, iškaitinkite saulėje.
Kokią pirmąją pagalbą suteikti po įgėlimo? Visų pirma, anot gydytojos Irinos Bulsienės, reikia ištraukti geluonį. Tai geriausia padaryti buku peiliu - prispausti jį visai šalia įstrigusio geluonies ir stipriai spaudyti, gremžiant peiliu odos paviršių kartu su geluonimi. Mat jei bandysite geluonį ištraukti pincetu ar pirštais, geluonies maišelis gali prakiurti ir nuodai išplis į organizmą.
Pašalinus geluonį reikia kuo greičiau nuimti nuo pirštų žiedus, nuo rankos - apyrankes, nusegti laikrodį (ypač tuomet, jei įgelta į plaštaką), nes pažeista vieta staiga pradeda tinti ir užspaustose vietose gali sutrikti kraujotaka. Būtina skubiai dezinfekuoti įgėlimo vietą. Galima naudoti ir "namines" priemones - ant įgėlimo vietos uždėti sodos, acto, citrinos sulčių, gysločio ar svogūno košelės kompresą - tai šiek tiek palengvina skausmą, niežėjimą, mažina tinimą. Labai tinka ant pažeistos vietos uždėti į audinį įsuktą gabalėlį ledo, išgerti nuskausminamųjų, antialerginių preparatų, pažeistą vietą patepti tepaliuku su kortikosteroidais.
Kad įkando nenuodingas nariuotakojis, suprasite pajutę stiprų niežulį. Šiuo atveju efektyviausiai veikia tepalai su antihistamininiais (organizmo alerginę reakciją slopinančiais) preparatais ir anestetikais (skausmą mažinančiais vaistais).
Gydytoja parazitologė pabrėžė, jog tuo atveju, kai jaučiama išplitusi organizmo reakcija į nuodus - aplink įgėlimą išbėrė, patino veidas, pasunkėjo kvėpavimas, sunku ryti, svaigsta galva ir pan., - būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją. Reikia pasirodyti gydytojui ir tuomet, jei po įgėlimo ar įkandimo pakilo kūno temperatūra, jei įgėlimo (įkandimo) vietoje atsiradęs patinimas ar paraudimas neišnyksta kelias dienas.
Gerų atostogų!
