Pastaraisiais mėnesiais per Lietuvą keliavusi policininkų ir kitų valstybės tarnautojų profesinių sąjungų protesto akcija, kurios dalyviai reikalavo sugrąžinti per trejus metus negautą uždarbio dalį ir nemažinti pareigūnų pensijos, rodės, užgoš smagias metų pabaigos švenčių nuotaikas. Tačiau taip nėra, nes, kaip "Akistatai" sakė Marijampolės policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus viršininkas Skirmantas Andriušis, viskam - savas metas, sava "spalva".
- Jūsų komisariate paskelbtas puošniausio darbuotojų kabineto konkursas - gal tik prievarta primestas renginukas, dar labiau erzinantis įtemptai ir sunkiai dirbančius policininkus?
- Šį konkursą organizavo Tarptautinės policijos asociacijos Marijampolės poskyrio pirmininkas, nuolat pasiūlantis įvairių naujovių, sugebantis sukurti gerą nuotaiką. Aš pritariu, kad tokį konkursą reikia priimti kaip žaidimą, skleidžiantį ar provokuojantį šventinę nuotaiką. Prievartos nėra - kas nenori, gali nedalyvauti. Tačiau tikrai negirdėjau iš kolegų, kad kas nors juoktųsi paskelbus konkursą ar pakampiuose burbėtų, kad tai - kančia. Juk ir neorganizuojant konkursų iki šiol beveik nebūdavo kabineto, kuriame prieš Kalėdas neatsirastų eglės šakelė, žiemos puokštė, spalvingas žaisliukas. Nereikia ir švenčių - pareigūnai nuolat puošia savo kabinetus įvairiais suvenyrais, mėgsta ant sienų kabinti įrėmintus apdovanojimų raštus, ne viename kabinete puikuojasi policininkų šeimos narių nuotraukos. Argi reikia dėl to stebėtis - mes juk irgi žmonės. Kita vertus, aplinka juk auklėja - tvarkingame, puošniame kabinete net ir įtariamasis pasijaučia esantis "baltesnis žmogus".
- Ar prieš porą savaičių policijoje gauti nauji tarnybiniai automobiliai - tai Vidaus reikalų ministerijos, šalies vadovų mesta "skraistė" kalėdinei nuotaikai kurti?
- Tikrai ne, nes apie tai žinojome seniau - tai buvo planuotas reikalas. Žodžiu, maloni dovana, bet tikrai ne staigmena ir ne Kalėdinės nuotaikos pliūpsnis. Naujų tarnybinių automobilių turėtume gauti ir kitais metais. Tuo labai džiaugiamės - ne tik todėl, kad gerinamas šalies policijos įvaizdis. Paprasčiausiai bus patogiau ir taupiau bei saugiau dirbti važinėjant naujomis mašinomis, kurių, tikėkime, nereikės taip dažnai tampyti po remonto dirbtuves, traukti iš kaimų pakelių griovių (turiu mintyje ir kitų rajonų kolegų patirtį).
- Kokios pareigos prieš Kalėdas patikimos jums pačiam jūsų šeimoje?
- Kiek metų turiu šeimą, tiek metų mano pagrindinė pareiga artėjant metų pabaigos šventėms - surasti ir pargabenti į namus eglutę. Ne šaką, o gyvą eglutę. Kol kas laikomės tokios tradicijos. Eglutę puošiame Kūčių išvakarėse. Man nepriimtina, kad naujametiniai akcentai visur - kavinėse, prekybos centruose - atsiranda dar paskutiniosiomis lapkričio dienomis. Tuomet puošmenos džiugina tik joms atsiradus, nes realiai primena, kad jau baigiasi dar vieni metai - artėja šventės. Paskui akys apsipranta ir net nusibosta tie blizgučiai - kaip ir nuolat "valkiojamos" populiarios dainos. O po to nuobodulio, visiškai priartėjus Kūčioms, pliūpteli antroji puošimosi banga. Man ji kur kas mielesnė. Tas ankstyvas puošimasis, manau, yra tik vis labiau įsisiūbuojančios komercijos reikalas, kažkiek paminantis senas tautos tradicijas.
- Eglutę namuose puošiate jūs, šeimos galva?
- Galima sakyti, puošiame visa šeima - mūsų trijulė. Dukteriai, kuriai turbūt labiausiai rūpi šventės, dabar jau dešimt metų, tad ji pati sugeba pakabinti žaisliukus ten, kur jie tinka. Ji ir vadovauja - mes su žmona tik padedame Martynai, šį tą patariame. Turbūt visose šeimose labai svarbus pats puošimo momentas - kad būtų visi kartu, kad vyrautų artėjančių švenčių nuotaika, vienytų artimųjų šiluma.
- Kokios kalėdinės dovanos jums mieliausios?
- Kokios nors asmeninės dovanos, skirtos tik man, o ne buitinės, kuriomis džiaugiamės ir kitu laiku. Įsivaizduoju, kad Kalėdų senio krepšyje galėtų kažkur giliai tūnoti mano laukiamas kvepalų buteliukas, laikrodis, koks nors kitas aksesuaras. Nemanau, kad dovanos vertę apsprendžia jos kaina. Gali būti nebrangi, kukli dovanėlė, menkniekis, bet mielas. Dar man labai svarbu, kieno rankomis tas Kalėdų senis dovanėlę įteikia.
- Ar jūsų dukra dar tiki Kalėdų seneliu? Kada jūs pats supratote, kad tuometinis Senis šaltis greičiausiai yra kaimynas ar šiaip linksmų plaučių žmogus?
- Kartą, švenčiant Naujuosius vaikų darželyje, aš, darželinukas, pastebėjau, kad Senis šaltis, kuriam per patį popietės įkarštį netikėtai atsiklijavo ūsas, labai panašus į darželio draugo tėtį. Niekam garsiai to neskelbiau, bet draugui, turbūt paėjėjęs atokiau, tokią abejonę įpiršau. Jis pripažino, kad ir jam Senio šalčio balsas labai primena tėčio balsą. Bet tai buvo mūsų abiejų paslaptis, kurią ryžomės išgvildenti tik po kažkiek metų, kai jau buvome paaugliai. Tada mūsų tradicinis, "daugkartinis", Senis šaltis, policininkų žargonu, "skilo". Buvo daug malonaus juoko.
O mūsų dukra Kalėdų senelio stebuklo visada laukia - taip galiu atsakyti į klausimą, ar ji žino, kas tas personažas. Žinoma, kad žino, nes jau kelerius metus apie tai šneka su šypsena. Ji kasmet Kalėdų rytą randa kambaryje Kalėdų senio paliktas snieguotas pėdas (juk visuose namuose yra langas - svarbu tik, kad ant palangės būtų prisnigta!) ir tada jau žino, kad po eglute puikuosis Kalėdų stebuklas - dovanos, paliktos naktį per langą įsliuogusio Kalėdų senelio. Manau, tai ir yra svarbiausia per šias šventes - paslapties skraistė, nors visi žinome, kaip ji užmetama, ir žaidimo elementai, puoselėjami iš kartos į kartą.
- Gal pats mėgstate atlikti Kalėdų senelio vaidmenį?
- Gal pasirodys ir keista, bet dar neteko. Gal todėl, kad barzdos neturiu... Kaip sakoma, niekada nesakyk niekada...
- Gal pamenate, koks tostas jums labiausiai veržiasi iš lūpų keliant šventinę taurę šampano?
- Labai paprastas, bet realus: kad ateinantys metai nebūtų blogesni už praėjusiuosius!
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- Skirmantas Andriušis
