Noras nugalėti ar mirtina baimė pralaimėti? TV buvo įkinkyta į Rolando Pakso kampaniją pirmuoju arkliu. Brangiausia rinkimų agitacijos “bačka”. Reklamos imtos bet kokios. Pinigų nieks neuostė. Žmonės plovėsi smegenis su malonumu, TV žaidė objektyvią tetą ir buvo objektyviai išmuilinta. TV4 parsidavė seniai, likusios leido paksistams daryti su jomis viską. Po to nustebo.
Debatus tarp Valdo Adamkaus ir Rolando Pakso (LNK) vizualiai laimėjo R. Paksas, kuris perėmė iniciatyvą. Tai buvo nesunku, nes V. Adamkus į kiekvieną R. Pakso niekų pamalimą atsakinėdavo nurodydamas, kokios yra prezidento įgaliojimų ribos, kokie yra valdžių atskyrimo principai, - bet tauta, kuri svyravo, to, matyt, nelaikė atsakymais, o išsisukinėjimais. Paksas puolė, Adamkus gynėsi, laikydamas, kad racionalumas ir logika yra rinkiminės kovos epicentras.
Tačiau taip nėra nė JAV. Adamkus tikrai yra aukštoji lyga, kai kalbama apie tarptautinius reikalus, tačiau su populistais apsieiti jis nemoka. Paksas buvo jam nemalonus ir Adamkus tik norėjo kuo greičiau užbaigti tą procedūrą. Žemintis iki puolimo jis nesiteikė. Ar taktika buvo gera? Taktika buvo pavojinga.
Žmonės buvo bombarduojami pseudoapklausų rezultatais ekranuose. Mobiliaisiais telefonais ginkluota gvardija sėdėdavo kur užkulisiuose ar prieš ekranus savo namuose ir pumpavo skaičių, gal dar kelis kompiuterius pajungusi. Vienas pašnekovas už Adamkų, kitas už Paksą - ir, žinoma, Pakso pusė kilo purslodama, nerealiais skaičiais, bet tai turėjo pritrenkti visus: ir adamkininkus, ir paksininkus - už Paksą kone dvigubai daugiau.
Visuomeninę TV kaustė priesakai, įstatymai ir etikos, komercinių nekaustė niekas. Tačiau reklamos ėjo tokios, kurios buvo duotos, pinigai rinkti su dideliu malonumu. Galbūt tie pinigai rusiški, bet televizijos dabar gali ilsėtis ant Pakso laurų. Užteks ilgam. Ir gal dar bus duota, kas žino.
Adamkus pralošė, taip ir nesusikūręs televizinio įvaizdžio. Pralaimėjimo kaltininkas, už viską atsakingas iešmininkas, suprantama, rinkimų štabas. Tačiau jis tik galėjo vykdyti nurodymus, realizuoti koncepciją; iš tam tikro padrikumo štabo veikloje galima būtų spręsti, kad to nebuvo. Nebuvo duota koncepcija - kaip. Nebuvo duota idėjos, ideologijos, įvaizdžio. O viskas palikta savieigai laikant, kad užsienio politika savaime persveria visus vidaus politikos trūkumus, greičiau jos nebuvimą.
Paksas dirbo ir leidosi, kad su juo būtų dirbama, vaizdavosi ir klipavosi. Neįtikėtina reklamos paveika. O politinė reklama Adamkui ir jo kompanijai privalėjo būti žinoma. Koks amerikonas neišmano televizinės kandidatų kovos peripetijų. O šie tikriausiai nutarė, kad Lietuvoje galima apsieiti be įvaizdžio, be žeminančio orumą įvaizdžio lipinimo. Apsieiti su autentišku vaizdeliu, NATO, ES scenelėmis. Nebuvo vaizdų, nors juos ir buvo galima lengvai pateikti: “Adamkus myli vaikus”, “Adamkus rūpinasi”, “Adamkus keičia”, “Adamkus degančių dangoraižių fone”. Bet dabar aiškinti kiekvienas gudrus.
Bet kokiu atveju visą normalų Adamkaus įdirbį užgesino televizijų cinizmas. Politinių laidų kritika, sistemos kritika, triuškinanti negeroves publicistika - viskas ėjo Adamkaus nenaudai. Pinigai buvo imami su malonumu, o analitinių laidų nebuvo. Tik priešrinkiminės. Ir labiausiai iš vienos pusės. O susėdę Adamkaus šalininkai pildavo apie NATO ir ES.
Tai buvo girdėta.
Paksas laimėjo, bet pralošė ne Adamkus, o artimiausia jo komanda. Atsiskyrusi nuo gyvenimo, pasikabinusi ore, ji nuosavą tikrovę palaikė Lietuvos tikrove.
Ir visa istorija.
Pakso reklamos mušė per sąmonę bei pasąmonę ir permušė. Lietuvos rinkėjai, pasirodo, išties žiūri tik televizorių, laikraščių neskaito, nors galų gale negi dienraščiuose buvo kas kita. Apspangusios nuo pinigų TV juos rijo teigdamos, kad šitaip jos įgyvendina laisvės ir nepriklausomybės įvaizdžius.
Po to teko prieš kameras statyti Justiną Marcinkevičių, paskutinę akimirką, bet žymusis poetas tai ne Haris Poteris.
Hariai poteriai trynėsi aplink Paksą. Magija ir įžūlumas. Televizinė pergalė tapo pergale rinkimuose.
