Vadinamieji Vakarai mums yra siektinas modelis politinėje, ekonominėje ir socialinėje srityse. Vakarų pasaulis yra moderniškesnis, pažangesnis ir humaniškesnis negu Rytų. Šiuo metu eidami iš Rytų į Vakarus esame kažkur pusiaukelėje. Aš noriu pabrėžti - kažkur, nes čia kalbame apie subjektyvius dalykus, sukeliančius daugybę skirtingų nuomonių.
Vakarai yra modelis, kurio siekiame arba kuris yra kriterijus progresui Lietuvoje matuoti. Mes dažnai institucijas vertiname klausdami, ar jos jau yra vakarietiškos, ar joms dar toli iki idealo. Kas ne vakarietiška, tas bloga, o kas vakarietiška - gera.
Aš su tokia pažiūra neturiu esminių problemų. Mums nėra kito pasirinkimo kaip eiti į Vakarus. Tačiau dėl paties ėjimo retsykiais iškyla tam tikrų nesutarimų. Tarp jų svarbiausi atsiranda, kai bandome užsimerkti ir sakyti, kad viskas bloga, kas nevakarietiška. Viena iš tokių situacijų iškilo su neseniai Prezidentūroje pasirašytu partijų susitarimu tęsti dabartinę užsienio politiką, kuri prasidėjo nuo pat nepriklausomybės atkūrimo.
Netrukus po susitarimo pasirašymo žiniasklaidoje pasirodė komentarai, kad jis nebuvo reikalingas, nes Vakaruose partijos be tokių dokumentų apsieina. Taigi jei ten taip nedaroma, tai ir čia nereikia to daryti. Tačiau Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir kitose Vakarų valstybėse partijų susitarimas dėl pagrindinių užsienio politikos gairių ir metodų nėra reikalingas, nes jos nebuvo penkiasdešimt metų okupuotos už jas daug kartų didesnio kaimyno, kurio užsienio politika buvo agresyvi mažesnių kaimyninių valstybių ir tautų atžvilgiu.
Žinoma, galima teigti, kad įstojus į NATO ir Europos Sąjungą grėsmė iš Rytų stipriai sumažėjo. Tačiau didysis kaimynas, atrodo, nebuvo paveiktas mūsų narystės abiejose organizacijose ir pastaruoju metu suintensyvino spaudimą Lietuvai. Be to, reikia pažymėti, kad tiesioginės agresijos, daugybės tankų įsiveržimo laikai Europoje jau yra praėję. Agresija gali būti ne tik karinė, bet ir politinė, ekonominė, socialinė ir psichologinė. Netiesioginėje agresijoje ir glūdi potenciali grėsmė mūsų valstybės suverenumui.
Nors oficialiai partijų susitarimas dėl vieningos užsienio politikos nėra nukreiptas prieš Rusiją, iš tikrųjų jis toks yra. Ir tą Kremlius puikiai supranta. Gyventojų materialinei padėčiai tik pamažu gerėjant, susidarė sąlygos iškilti protesto partijoms. Beveik visos jos neseniai įkurtos, dar nebuvo valdžioje ir apie jų užsienio politiką mažai ką žinome. Todėl šių ir klasikinių partijų išankstinis įsipareigojimas tęsti arba remti dabartinę užsienio politiką yra reikalingas, ypač suintensyvėjus Rusijos spaudimui.
Jau dabar girdime, kad kai kurios partijos susitarimą pasirašė tik dėl rinkiminių išskaičiavimų, o po jų savo pažado nesilaikys. Taip gali atsitikti ir politikoje panašių reiškinių netrūksta. Dar tik vienai dienai po pasirašymo praėjus, Kazimira Prunskienė jau pradėjo dokumentą kritikuoti ir pareiškė, kad po rinkimų jį reikės pakoreguoti. Po rinkimų ir kitos partijos gali pasekti profesorės keliu, tačiau vis dėlto dabar reikia manyti, kad jos laikysis savo žodžio. Kitos išeities kaip ir nėra, nes be minimalaus pasitikėjimo tarp partijų ir jų vadovų jokia demokratinė sistema ilgai neišsilaikys.
Kitas atvejis, kur iškyla klausimas, ar turėtume sekti Vakarų pavydžiu, susijęs su holokaustu ir jo padariniais. Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucija garantuoja teisę radikalioms organizacijoms savo nuomones laisvai išreikšti, jei jos tiesiogiai neskatina smurto. Man prisimena Amerikos nacių tyčia provokuojanti, antisemitinė demonstracija viename Čikagos priemiesčių, kuriame gyvena daug žydų, kurių nemaža dalis išgyveno holokaustą. Kai priemiesčio savivaldybė bandė demonstraciją uždrausti, nes jos metu gali įvykti smurto veiksmų, daugiausia iš prieš demonstrantus nusiteikusių žmonių pusės, teismai šį argumentą atmetė, motyvuodami, kad jei politinių nuomonių reiškimas priklausys nuo galimų smurtinių reakcijų į jas, tada nebus įmanoma įgyvendinti vieno iš svarbiausių vakarietiškos demokratijos principų.
Lietuvoje ir kitose demokratinėse Rytų Europos valstybėse reakcija į panašią demonstraciją būtų kitokia. Čia teisėtvarkos ir teisėsaugos institucijos nerodytų labai didelės tolerancijos ir ją iš anksto uždraustų, o jeigu būtų bandoma demonstraciją suorganizuoti be leidimo, jos dalyviai atsirastų “šaltojoje”. Tokia reakcija nepažeistų konstitucijų ar demokratinių principų, nes po daugiausiai Rytų Europoje vykdyto holokausto tolerancija nacių atžvilgiu privalo turėti aiškiai nustatytas ribas. Laisvas nacistinių idėjų propagavimas, ypač demonstracijomis, reikštų ne tik holokausto atminties sumenkinimą. Tai sukurtų atmosferą, kurioje jau ir taip nelengvas demokratinių santvarkų vystymasis dar labiau pasunkėtų.
Analogiška situacija atsirastų ir komunistų partijos atveju. Demokratiniuose Vakaruose ši partija turi lygias teises su kitomis. O tai reiškia, kad ji galėtų ateiti į valdžią, jei balsuotojus įtikintų savo kandidatų ir programos priimtinumu. Lietuvoje komunistų partija yra uždrausta, nes ji penkiasdešimt metų buvo okupanto įrankis ir Atgimimo metu ne tik pasisakė prieš nepriklausomybę ir demokratiją, bet taip pat bandė nuversti žmonių išrinktą valdžią.
Čia aš, žinoma, kalbu ne apie Lietuvos komunistų partijos daugumą, kuri dar 1989 metais nuo Maskvos atsiribojo ir persiorganizavo į Lietuvos demokratinę darbo partiją, o apie jos atskalą, kuri, nepaisydama visų permainų, išliko ištikima didžiajam Rytų kaimynui.
Ar šie ir kiti pavyzdžiai sugestijuoja, kad iš Vakarų demokratijos modelio neturime ko pasimokyti? Aišku, kad ne. Čia paminėti atvejai yra išimtys, o ne bendra taisyklė. Jie nepaneigia modelio esmės, o tik parodo, kad politinės ir teisinės institucijos yra neišvengiamai veikiamos kiekvieno krašto unikalaus istorinio ir geopolitinio konteksto.
“Akiračiai” (www.akiraciai.lt)
