Kai diskutuojama apie pramogų industriją, vieni populiariausių yra moraliniai klausimai. Už amoralumą nuolat per snapą gauna žiniasklaida, kinui taip pat už tai kliūva. Sakoma, kad jokių moralės taisyklių nepaisantys pramogų kūrėjai žaloja visuomenės dvasią. Manau, pats laikas prisiminti tuos laikus, kai visas pasaulis žavėjosi, ko gero, amoraliausiu kino istorijos fragmentu - film noir.
“Double Indemnity” (1944) - taip skamba Billy Wilderio filmas angliškai. Skamba geriau nei lietuviškai. Mūsų variantas - buitiškas ir banalus. O juk tai idealus film noir pavyzdys. Pats laikas stebėtis: film noir yra niūriausias kino istorijos etapas, o Wilderis pas mus labiausiai gerbiamas už komediją “Džiaze tik merginos”.
Grubiai tariant, film noir yra krūva amerikoniškų filmų, sukurtų 1940-1955 m. Pirmuoju visuotinai pripažįstamas Johno Hustono “Maltos sakalas” (1941). O štai dar keletas pavyzdžių - “Murder, My Sweet” (Edward Dmytrak, 1944), “Laura” (Otto Preminger, 1944), “Killers” (Robert Siodmak, 1946), “Lady from Shanghai” (Orson Welles, 1948), “Asphalt Jungle” (John Huston, 1950), “Big Heat” (Fritz Lang, 1953). Beje, kai kuriuos jų galima rasti ir Vilniaus videotekose.
Tačiau patį terminą sugalvojo prancūzų kritikai 1946 m. (pranc. film noir - juodas filmas), o pirma film noir skirta knyga pasirodė taip pat prancūziškai tik 1955-aisiais. Tad dauguma film noir kūrėjų net nežinojo, kokius filmus jie statė! Gal dėl to iki šiol tebesiginčijama ir dėl termino, ir dėl šio žanro filmų sąrašo.
Film noir gimė Antrojo pasaulinio karo laikų Amerikoje ir yra karo sukeltos krizės atspindys. Amoralaus pasaulio ciniškas veidas kine. Kai gyvenimas Amerikoje sugrįžo į padorias vėžes, film noir ramiai numirė. Šiandieninis žiūrovas geriausiai pajusti, kas yra film noir, gali prisiminęs keletą mūsų laikų filmų, kurie kritikų vadinami “naujaisiais film noir”: “Bade Runner” (“Bėgantis ašmenimis”, 1982), “Usual Suspects” (“Įprasti įtariamieji”, 1995), “Memento” (2000) ar Brolių Cohenų “The Man Who Wasn’t There” (“Žmogus, kurio nebuvo”, 2001).
Film noir veiksmas vyksta tamsoje. Juoda ir balta spalva nakties mieste. Daug prietemos, spindinčių žibintų ir aštrių šešėlių. Film noir visuomet dviprasmiškas, persmelktas nevilties ir desperatiško egzistencializmo. Jokių teigiamų herojų. Gangsteriai, žudikai ir šėtono apsėstos femmes fatalles. Tarp jų atsidūręs padorus žmogus čia pamažu pats virsta išgama. O režisierius nė nemėgina pateikti tokio pokyčio priežasčių ar pasiūlyti pamokančio moralo. Tipiškas film noir herojaus galas primena Travoltos personažo mirtį “Bulvariniame skaitale” - jis nušaunamas tualete, nes užsimiršo skaitydamas pigų romaną. Tiesiog krinta negyvas nuo klozeto. Nei juoktis, nei verkti.
O kad šios mano šnekos nebūtų abstrakčios ir nutariau duoti jums pavyzdį - legendinį film noir kūdikį Billy Wilderio filmą “Dvigubas draudimas”. Aiškiausia bus, jei papasakosiu filmo siužetą. Tai filmas apie gražų ir protingą draudimo agentą. Jis netyčia “įsimyli” atsitiktinai sutiktą blondinę ir gražuolės paakintas, nužudo jos vyrą, prieš tai apgaule jį apdraudęs. Tobulas planas, po kurio žmonelė gaus 100 000 žalių, o vaikinas - jos ranką ir širdį. Kaip ir dera film noir, svajonės neišsipildys. Visą filmą mes matome, kaip padorus vyriškis painiojasi į fatališkos gražuolės spąstus. Seksas ir pinigai. Kelio atgal nėra. Jis lyg užburtas - pats suvokia, kad elgiasi neteisingai, tačiau nepajėgia atsispirti. Lyg būtų lunatikas, vedamas nematomos rankos.
Režisierius nesivargina pasakodamas herojų ankstesnio gyvenimo, kuris gal ir galėtų įlieti šiek tiek logikos į labai jau netikėtus jų sprendimus. Šio žanro filmuose įprasta į krūvą sumesti būrį žmonių “be istorijos”, o jų gyvenimus atiduoti į visagalio Likimo rankas. Iš pradžių vaikinas lyg ir kelia mūsų simpatijas. Deja, jis per akimirką apsisprendžia nužudyti žmogų ir tuo net nesistebi.
Iš pradžių jis laikosi - kai moteris pasiūlo sandėrį, trenkęs durimis išeina. Tačiau nuodai jau ėmė veikti - kai vakare, už lango pliaupiant lietui, suzvimbia durų skambutis - jis žino - pasirodė Ji. Kai po šalto pokalbio ji jau suka namo, staiga vyras puola jai į glėbį. Vėliau pats sugalvoja nužudymo planą ir jį įgyvendina. Paprasto žmogelio, virtusio žmogžudžiu, istorija. Pamažu herojus puola vis žemiau. Filmo vidury jis užmezga romantišką draugystę su nužudytojo vyro dukra. Kad jis nei iš šio, nei iš to įsimylėjo blondinę - mums dar suprantama. Tačiau šilti jausmai nužudytojo dukrai atrodo beveik patologiški.
Vaikinas pabunda tik pabaigoje - kai kolegos lipa ant kulnų (jie įtaria, kad mirtis surežisuota), o jis sužino, kad “mylimoji” turi kitą bičą... Paf! Gražuolė krinta negyva! Bet ir jis sužeistas. Štai mūsų herojus sėdi viršininko kabinete ir į keistą garso įrašymo aparatą pasakoja savo istoriją. Po to bėga, tačiau jėgų pakanka tik iki lifto.
Nors dauguma film noir kurti pramogai, tačiau šiandien šie negatyvūs ir ciniški kūriniai išsamiai pasakoja apie krizės ištiktą visuomenę. Klaustrofobiškos nevilties jausmas labai pažįstamas - didmiesčio džiunglėse pasiklydęs žmogus ir šiandien jaučiasi panašiai. Tačiau moralistai tokius filmus reikalautų uždrausti. Juos, moralistus, labiausiai gąsdina ne “Terminatorius” (juk ne šiaip sau Arnoldas priklauso konservatorių partijai), o dviprasmybės. Kai nėra aišku, kas filme atstovauja blogiui, o kas yra gerasis. Juk nesmagu, kai žiūrovas pats turi padaryti sprendimą - o ką jeigu jis suklys ir pasirinks blogį?
Etiškai dviprasmiški meno kūriniai, ko gero, stipriausiai kelia visus klasikinius žmogiškos moralės klausimus. Jie mus atakuoja skaudžiausiai būtent dėl to, kad niekada draugiškai nepasufleruoja atsakymo. Todėl film noir yra puiki pamoka apie tai, kad meno kūrinys gali būti vertingas mūsų patyrimui netgi tuomet, kai jis yra visiškai amoralus.
P.S. Lapkričio 7-12 dieną “Skalvijos” kino teatre vyks trumpa kino retrospektyva, skirta legendinei vokiečių aktorei ir dainininkei Marlene Dietrich. Čia bus parodytas ir vienas Billy Wilderio filmas - puiki ir reta mūsuose galimybė tikrame kino ekrane pamatyti gerą seną filmą!
Keletas naudingų taškų internete.Apie film noir: trumpa įžanga puikiame kino žurnale “Images Journal” (http://www.imagesjournal.com/issue02/infocus/filmnoir.htm), dar viena įžanga svetainėje “Film Site” (http://www.filmsite.org/filmnoir.html). O štai čia - svetainė (www.eskimo.com/~noir/), skirta tik film noir kinui ir literatūrai. Šiai temai skirti puslapiai kiek specifinėje svetainėje “The German-Hollywood Connection” (http://www.germanhollywood.com/noir.html).
Billy Wilder biografija (www.germanhollywood.com/bwilder.html) ir visai neblogas interviu (www.imagesjournal.com/issue10/features/wilder/).
