Lietuvių tautai gresia išnykimas - po 300 metų lietuvių nebeliks. Tokią išvadą padarė lietuvių mokslininkai, išsamiai ištyrę dabartines demografinių procesų tendencijas. Dabar Lietuvoje gyvena 3,446 milijono žmonių, po 30 metų jų liks apie 3 milijonus, po šimto metų - 1,8 mln., o po 300 metų - nieko; tiksliau, lietuvių tada bus 100 tūkstančių, patikslina prognozę mokslininkai.
Gyventojų skaičiaus mažėjimo labiau išsivysčiusiose šalyse prognozę patvirtina ir kiti šaltiniai. JAV Gyventojų skaičiaus informacijos biuras apskaičiavo prognozę visoms pasaulio šalims. Lietuvos gyventojų skaičius šiame pramatyme 2025 metais sudarys 3,5 milijono, bet 2050 metais jau bus tik 3,1 mln.
Vis dėlto ko neliks? Mūsų, šiaip ar taip, vis tiek nebeliks po 300 metų. Bet neliks lietuvių? Ar gyventojų Lietuvoje? Ar Lietuvos - nes teritorija tada vadinsis kitaip?
Pasaulyje gyventojų vis dar sparčiai gausėja. Gimstamumo rodikliai dviejose valstybėse, sudarančiose trečdalį pasaulio gyventojų - Kinijoje ir Indijoje - jau sumenko, bet padaugėjęs gyventojų skaičius užtikrina, kad prieaugis tebėra labai didelis. Tiesa, prieš dešimtmetį Žemės piliečių skaičius kasmet padidėdavo 90 mln., dabar jau tik 80 mln.
Ne taip seniai, 1950 m., Žemėje gyveno 2,5 milijardo žmonių. Šiandien mūsų jau 6,1 milijardo.
Gyventojų skaičiaus kitimas teritoriniu atžvilgiu, kaip žinome, labai netolygus. Europoje per 100 metų jų net nepadvigubėjo (išaugo nuo 408 milijonų 1900 m. iki 728 milijonų 2000 metais), o mažiau išsivysčiusiose šalyse dėl daugelio priežasčių žmonių skaičius didėjo kur kas greičiau: Afrikoje per tą patį šimtmetį jis pakilo nuo 133 iki 796 milijonų, Azijoje - nuo 904 iki 3561 milijonų, Pietų Amerikoje, įskaitant Karibų jūros baseiną - nuo 74 iki 520 milijonų.
Todėl išsivysčiusių valstybių dalis pasaulio gyventojų skaičiuje smarkiai sumažėjo: nuo 33 proc. iki 20 proc. Europiečių skaičius nuo 25 proc. sunyko iki 12 proc. Tik Šiaurės Amerika sugebėjo išlaikyti savąją 5 proc. dalį.
Ne tik sumažėjo išsivysčiusių šalių gyventojų dalis pasaulyje. Tose šalyse auga dalis tų gyventojų, kurie persikelia iš besivystančių šalių. Mažiausiai 150 milijonų žmonių šiandien gyvena ne savo gimimo valstybėje. Vien Europos Sąjungoje tokių yra 20 milijonų.
Štai Jungtinėse Valstijose iki 2050 metų laukiama ispaniškai kalbančių žmonių skaičių padidėsiant nuo 36 mln. iki 103 mln. - ispanakalbių dalis JAV nuo 13 proc. padidės iki 24 proc. Patrigubės ir iš Azijos kilusių amerikiečių - nuo 11 iki 33 mln., t.y. nuo 4 iki 8 proc.
Visi tie duomenys ir faktai kalba apie du dalykus: pirma, žmonių pasaulyje nemažėja, netgi priešingai, kol kas. Antra, žmonės, jei vertintume pagal rases, tautybes, gimimo vietą, nuolat juda, ir labai nemenkais srautais. Todėl daugelio valstybių etninė sudėtis keičiasi.
Dar daugiau - gausėja šalių, kurioms imigracija yra būdas išlikti ir plėtotis. Pirmiausia tai JAV, Kanada, Izraelis. Bet ne tik. Daugeliui išsivysčiusių Europos šalių imigracija (paprastai iš mažiau išsivysčiusių šalių) darosi svarus įrankis pagerinti situaciją darbo rinkoje ir išlaikyti ginkluotąsias pajėgas (jei tik nebus sumanyta į jas nukreipti pensininkus savanorius).
Ne vienai Europos šaliai imigracija yra arba tuoj bus pagrindinė priemonė spręsti visuomenės senėjimo, taigi ir nykimo problemą. Bet net ir imigracija ilgainiui gali nebepadėti. Antai, kaip rodo vienas vokiečių mokslininkų tyrimas, tokiai pakankamai gyvai šaliai kaip Italija norint palaikyti darbingo amžiaus žmonių skaičių iki 2050 metų (ir atsižvelgiant į dabartinius jos demografinius procesus), kasmet reikėtų priimti 372 tūkstančius žmonių. Tai yra 2000-2050 metų laikotarpiu į Italiją turėtų persikelti 12,5 milijonų ne italų.
Dar įspūdingesni srautai būtų reikalingi Vokietijai: į šią šalį per tą patį laikotarpį turėtų persikelti 24,3 milijono žmonių. O jei Italija bei Vokietija sumanytų išlaikyti tokį pat kaip šiandien dirbančių žmonių ir pensininkų santykį, tai Italijon turėtų per tuos 50 metų atsikelti 113 milijonų, o Vokietijon - 181 milijonas žmonių iš kitų šalių. Tai, žinoma, neįmanoma.
Tokioje aplinkoje iš lėto kinta ir tautybės suvokimas, jos kriterijai. Vienose šalyse tautietis yra žmogus, kurio tėvai yra tos šalies tautiečiai (Vokietijoje tebegaliojantis tos šalies piliečio, t.y. “vokiečio”, suvokimas), kitose - tas, kuris gimė tos šalies teritorijoje (JAV, kai kurios Lotynų Amerikos šalys), trečiose tautietis yra žmogus, išpažįstantis jos religiją (Izraelis). Net kalba nebūna skiriamuoju tautybės požymiu (imkime, pavyzdžiui, Airiją, Austriją, Lotynų Amerikos ir Karibų jūros šalis).
Todėl, matyt, galime būti ramūs - mūsų teritorijoje ir po 300 metų gyvens žmonės. Labai gali būti, kad teritorija ir toliau vadinsis Lietuva. Ir dar labai gali būti, kad bent jau pagal tos Lietuvos įstatymus visi joje gyvenantys vadinsis lietuviais. Ir tų lietuvių, visokių rasių ir spalvų, bus gal 10 ar 15 milijonų - čia, “prie Nemuno ir Neries krantų”. O įdomiausia gal tai, kad jie tikriausiai bus dideli, labai dideli savo šalies patriotai.
Belieka palinkėti, kad ir mes, irgi įvairios kilmės žmonės, tokie šiandien būtume.
