Och, tas Briuselis… Šį kartą jis sumanė štai ką: nustatyti bendrą visai unijai mokestį lengviesiems automobiliams pagal tai, kiek kiekvienas jų išleidžia anglies dvideginio į atmosferą (ir prisideda prie katastrofa gresiančio klimato atšilimo).
Mokesčiai yra kiekvienos ES šalies narės prerogatyva. ES institucijos nieko čia negali daryti ir išvis kištis (išskyrus seną susitarimą dėl minimalių akcizo mokesčio dydžių). Kita vertus, jau eilę metų ne tik ore sklando idėja įvesti kokį nors bendrą, centralizuotą visos ES mastu – ir tiesiai į jos biudžetą surenkamą – mokestį. Ekonominė integracija juk vyksta, laikas Bendrijos biudžetą formuoti ne nuo visokių atskaitymų iš šalių narių biudžetinių įplaukų, o tiesiogiai.
Idėjos kyla, žinoma Europos komisijoje, nes ji, iš esmės imant, ir yra ta ES „vyriausybė užuomazgoje“. Irgi neatsitiktinai Komisija konsultuojasi su Europos parlamentu, kuris taip pat yra, lietuvišką terminologiją naudojant, „ES seimas užuomazgoje“. Parlamentas ir pritarė tokio bendro ir vienodo kiekvienai ES šaliai mokesčio įvedimui.
Jei nebūtų tarpvyriausybinės ES institucijos - ES tarybos - gal jau ir gyventume Jungtinėse Europos Valstijose.
Bet ne apie tai kalba. Dar pernai Komisija pasiūlė, kad nacionaliniai pirktų automobilių registravimo mokesčiai būtų panaikinti ir vietoj jų įvestas bendras europinis mokestis, kurio dydis priklausytų nuo išmetamų anglies dvideginio dujų kiekio.
Registravimo mokesčiai ES šalyse labai įvairūs – nuo vos keliasdešimties litų Lietuvoje iki 180 proc. pirkto automobilio kainos Danijoje. Dėl to, padejavo Komisija, mūsų vieningoje rinka automobilių kainos labai skiriasi. Tai net verčia jų gamintojus kurti specialius, pigesnius modelius šalims, kuriose registravimo mokesčiai dideli – o tai, savo ruožtu, bereikalingai daugina modelių skaičių ir šitaip brangina produkciją.
Taigi, siūlomas mokestis leistų pasiekti net tris tikslus: padėtų atpiginti jų gamybą, apmažintų anglies dvideginio išmetimą į atmosferą ir suteiktų pagaliau ES biudžetui tikrai nuosavą pajamų šaltinį.
Lietuva, be abejo, protestuos prieš tokią idėją. Neturtingoms šalims tokio mokesčio įvedimas būtų rimtas šeimų realiųjų pajamų sumažinimas, o tik to mums ir betrūko, stengiantis pamatyti įstojimo į ES naudą. Tai juolab nesunku bus padaryti, nes tereiks pabūti už nugaros tokiems principiniams mokesčių nacionalinio suverenumo išsaugojimo aktyvistams kaip Didžioji Britanija. Jau ir keletas kitų šalių spėjo pareikšti savo neigiamą nuostatą. Galima beveik visiškai būtų tikriems, kad sumanymas su vienodu bendru mokesčiu taip ir liks euroentuziastų popieriuose.
Jei eitų kalba apie visai ES bendro mokesčio įvedimą, tačiau jo tarifą nustatant pagal gyventojų pajamų dydį – tada kita kalba. Teisybė juk turi būti!
Tokį teisingumo („teisybės“) supratimą stojimo derybose su ES nesyk turėjom naudoti, nesyk ir buvome suprasti. Net minimalius akcizų tarifus rūkalams ir degalams gavom teisę įsivesti palaipsniui, augant šeimų pajamoms. Kažkiek teisingumo juk turi būti.
Mes, lietuviai, nesiduosim lengvai skriaudžiami, nebe tie laikai. Mintis, kad ES negali, neturi teisės vienodai apmokestinti ar kitaip finansiškai apkrauti tiek turtingų, tiek neturtingų šalių gyventojus, visada bus mūsų kelrodė žvaigždė. Išorės politikoje.
Viduje kiek kitaip. Viduje mes naudosim kitokius standartus. Viduje, tarp mūsų, pritaikysim principą „neturtingas privalo mokėt daugiau arba gaut mažiau“. Mokesčių srityje taip pat. Štai sumažinome gyventojų pajamų mokestį – nuo 33 iki 27 proc.
Vieniems ta proga atsirado 6-7 papildomi litai kas mėnesį, kitiems – 60-70 litų, o kai kam ir poros šimtų litų dovana kas mėnesį. Principas „kas turi – tas gaus dar“ ir šį kartą išlaikytas.
Kodėl taip mums išeina? Kur tas teisingumo jausmas, kuriuo ką tik mojavom - ir dar mojuosim ne sykį – ES tarybos posėdžiuose ir kitomis progomis, kai tik susidursim su turtingesnių už mus idėjomis apie vienodas finansines įmokas?
Neišnyko tas teisingumo jausmas; kultivuosim jį toliau. Tiesiog naudosim dvigubus standartus – vieną jausmo variantą išorėje, kitą variantą – viduje.
Nes kai kalbame išorėje, tai kalbame daugmaž visų Lietuvos gyventojų vardu. Tuo tarpu kai kalbame apie mokesčius namie, Lietuvoje, tai čia kalba (jei atsiriboti nuo sprendimams įtakos nedarančio kalbėjimo) tik tam tikra dalis gyventojų (taip, kaip ir Briuselyje šį kartą – tie labiau savimi pasitikintys, kur kas mažiau bijantys visokių ten vienodų visiems mokesčių).
Taigi, turime ir naudojamės dviem teisingumo standartais
Turėti du standartus – vieną sau, kitą partneriams – gali, žinoma, būti gan patogu. Bėda tik ta, kad toks „išradimas“, jei nestabdomas, labai greit paplinta. Pabandykim įsivaizduoti, kad visi visame kame būtent taip ir daro... Gyventi tokioje bendruomenėje, kurioje kiekvienas savo atžvilgiu reikalauja teisingo traktavimo, o pats daro kaip jam vienam geriau būtų gan bjauroka.
Ir kadangi būtų išties idiotiška prisistatyti Briuseliui su idėja apie tai, kad Lietuva sutinka įvesti sumanytus didesnius mokesčius visoms šalims, nepaisant jų gyventojų gerovės lygio, tai atspėkit kuris teisingumo standarto variantas tada mums lieka? Ir ką su juo daryti?
