Valdžia pateikė dar keletą naujovių, pareguliuojančių - taip, žinoma, valdžios naudai ir/arba valstybės tarnautojų patogumui - mūsų su jumis kasdienį gyvenimą.
Antai nuo šių metų pradžios į šalį įvežamiems tuštiems kompaktiniams diskams, garso kasetėms ir kompiuterių surinkimui naudojamiems diskiniams kaupikliams (“kietiesiems diskams”) įvedamas 6 proc. jų didmeninės kainos mokestis. Taip bus sukaupiamas atlyginimas autoriams už kūrinių kopijavimą asmeniniais tikslais.
Visai nesvarbu, kad jūs ar jūsų pažįstamas tų duomenų kaupiklių gali nenaudoti autorių teisių ginamiems garso ir vaizdo kūriniams įrašyti, ir visai nesvarbu, kad per 90 proc. diskinių kaupiklių naudojami verslo įmonių ir valstybės institucijų tarnybinėse stotyse (serveriuose) informacijai apdoroti bei saugoti. Galioja kolektyvinės atsakomybės principas - visi jūs (mes) esate potencialūs svetimų kūrinių kopijuotojai ir todėl sumokėkite už savo ketinimus, kuriuos mes kiaurai matome, iš anksto 6 procentus.
Galima suprasti valdininkus. Juk tai nepaprastai patogus būdas rinkti autorinį honorarą - ne tik iš tų, kurie nori pasimėgauti svetimu kūriniu, bet ir iš tų, kurie nesiruošia to daryti. Kai imi urmu - ir kur kas lengviau, ir daugiau išeina. O ar pamatuotas toks apmokestinimas, ar kai kurių žmonių atžvilgiu jis visiškai neteisingas - visai nesvarbu. Jei aukštesnė valdžia palaimino, jei dar kur nors Europos Sąjungoje kas nors kažką panašaus įvedė - tai piliečiai verčiau tegu nepraleidžia progos patylėti, kaip kad Europos Sąjungoje įprasta (bus) sakyti.
Apmokestinai laikmenas - ir problemos nebėra, pinigai plaukia urmu ir automatiškai, belieka juos dalyti (kiekvieno valdininko svajonė).
Štai viešbučių kambariuose yra televizoriai ar radijo imtuvai, jais gali būti transliuojama muzika. “Išradėjai” jau ir čia: prašome mokėti muzikos autoriams. Niekas muzikos nesiklauso, kambarys išvis negyvenamas šią savaitę? - nesvarbu, vis tiek mokėkite.
Kavinės jau ne nuo šiandien moka tokį mokestį. Pinigais, surenkamais iš lankytojų. Nesvarbu, kad tas ar kitas lankytojas dar ir primokėtų, kad tos muzikos nebūtų...
Toks komfortas daug ką vilioja. Štai Vilniaus policijos vadovai ėmėsi analogiško būdo savo komfortui padidinti - nusprendė laikyti visus tarnyboje esančius policininkus potencialiais kyšininkais ir todėl uždrausti turėti su savim daugiau nei 50 litų. Kad nereikėtų vargti, ieškant tikrų kyšininkų. Jau susiviliojo tuo išradimu ir Vilniaus parkavimo kompanija, pinigų limitą savo darbuotojams sugriežtinusi iki 30 litų.
Pas jus darbovietėje dar nėra tokios tvarkos? O laikrodis ant rankos - ar tik ne kyšiu gautas, ką? Žinokit, bus uždrausti ir laikrodžiai; bent jau policininkams tai tikrai - kyšius duoti pinigais juk nebebus galima.
Tarsi tas kompiuterinis “kirminas” į mūsų (ne tik Lietuvos, turiu paguosti) politinio ir administracinio elito (vadinkim taip) sąmonę įšliaužia (nuo seno tūno?) piliečių kaltumo prezumpcija. Dar toli iki jos oficialaus paskelbimo, bet veikloje jau ima matytis.
Jei koks pilietis pačiumpa plytgalį, išdaužia langą, įlipa parduotuvėn ir pasigriebia nešiojamąjį kompiuterį, tai, moko teisininkai, jo negalima vadinti nusikaltėliu, jis tik įtariamasis - nusikaltėliu jį kvalifikuos teismas ir tik teismas. Bet yra ir išimčių. Jei jūs, mielasis skaitytojau, įeisit į tą parduotuvę - pro duris, žinoma - ir susiruošite nusipirkti tuščią diskelį, tai be jokio teismo būsit palaikytas pirataujančiu svetimos muzikos ar vaizdo mėgėju (jūsų aiškinimai, kad diskelį perkate savo raštams, muzikai, brėžiniams ar dar kam įrašyti, nieko nedomins, tai absoliučiai nieko nereiškia) ir privalėsit atsipirkti iš anksto sumokėdamas mokestį už savo būsimą, be to mokesčio nusikalstamą veiklą.
Kiekvieno Lietuvos piliečio kaltumo prezumpcijai dirvą purena teisės normų mistifikavimas. Viskas galima, jei įstatymas nedraudžia - toks yra liberalios demokratinės, žmogų gerbiančios visuomenės principas.
Gležnutėje, dar besiformuojančiu maumenėliu visuomenėje tai išvirsta į kiek kitokį suvokimą - jei įstatymas nedraudžia, tai iš tikrųjų viskas galima.
Štai pagarsėjusių gandrašaudžių advokatai pareiškia - gandrai neįrašyti į nemedžiotinų paukščių sąrašą; vadinasi, juos šaudyti galima.
Jei visuomenė gyventų be vertybinių nuostatų, moralės normų, papročių, savų tradicijų, išvis be kultūros, tai jie būtų teisūs.
Užtat tokių šalių kaip mūsiškė parlamentai ir vyriausybės dieną naktį pluša, kurpdami įstatymus, nutarimus ir potvarkius - vyksta sunkus ir atsakingas socialinių vertybių, moralės normų ir tautinių tradicijų pakeitimo teisės normomis darbas. Nesu tikras, ar jau parengtas, pavyzdžiui, įstatymo dėl nosies krapštymo uždraudimo projektas, bet netenka abejoti, kad anksčiau ar vėliau atsiras ir toks.
Tai jau bus, žinoma, ne visuomenė, o tik kurios nors valstybės globon paimtos, gal net su Jungtinių Tautų mandatu teritorijos gyventojai.