Aurelija PEČKYTĖ
- Žmogaus galimybės beribės, - tokį trumpą atsakymą, lydimą skardaus juoko, išgirdome iš vienos Ruškelių kaimo (Pasvalio rajonas) gyventojos, kurios ką tik buvome paklausę, ar šiais laikais Lietuvoje ant pietų stalo žmogus gali pasistatyti puodą su šuniena... Ta pati moteris pridūrė puikiai numananti, ko mes ieškome... Tas vyras valgo ne tik šunieną, bet ir katieną... Dėl to esą dabar aplinkiniuose kaimuose gerokai sumažėjo ir šunų, ir kačių. Tiesa, netrukus įsitikinome, jog pašnekovė kiek perdėjo. Mat plačiai pagarsėjusio "gurmano" artimiausio kaimyno sodybos kieme vis dar viauksėjo rudakailis šunėkas...
Kai nėra mėsos, tenka valgyti obuolius
Pamatęs, jog braidome po nepjautus laukus, ieškodami kelio į didžiausiomis piktžolėmis bei neperžengiamais brūzgynais apaugusią J. Valentukevičiaus sodybą, artimiausias jo kaimynas Algis pasiūlė pasinaudoti iš savo namų numintu takeliu. Be molinių sienų griuvėsių (greičiausiai tai ūkinio pastato liekanos), dabar jau vien Jonui priklausantis ilgas, sukrypęs ir visiškai apleistas gyvenamasis namas - vienintelis sodybos statinys. Pastūmę sunkiai besivarstančias duris, patekome į šaltą prieangį, paskui - į gyvenamąjį namo galą. Viduje - tamsa ir ramybė... Sienos, langai, lubos, į stalą ar spintelę panašūs baldai, pora lovų, nuklotų patalais, įgavę vien juodą spalvą. Šeimininką aptikome palinkusį prie palangėje priglaustos spintelės. Apmusijęs, aprūkęs lango stiklas praleido mažai dienos šviesos. Tuo metu vyras gražiai lupo obuolius. Nuluptus rikiavo į dvi eiles. Tai - Jono pietūs ir vakarienė. Vyriškis tikino šiuo metu besimaitinąs vien obuoliais. Kad tai pagrindinis Jono maistas - nesunku įsitikinti. Ant spintelių buvo pastatyti dar du dideli dubenys, kupini šių rudens gėrybių. Jono tvirtinimu, daugiau jokio valgomo daikto jo namuose neaptiktume. Net ir vandens, nes šulinys - pilnas lapų... Po spinteles nelandžiojome, tačiau buvo nesunku patikėti, jog vyras sakė tiesą. Bet Jonas taip ir nepaaiškino, kur dedąs gaunamą pensiją, jei nenusiperkąs net duonos.
Pragėrė sugyventinės butą
Pernai pensinio amžiaus sulaukęs Jonas Valentukevičius į Ruškelius atsibeldė daugiau nei prieš šešerius metus. Kartu su juo - ir sugyventinė Virginija. Žmonės pasakojo, jog iš kalėjimo grįžęs vyras (beje, Jonas buvo teistas ne kartą, daugiausiai - už chuliganizmą) labai greitai apsuko galvą ne visai sveiko proto pasvališkei. Pastaroji greičiausiai Jonui rūpėjo vien dėl to, jog mieste turėjo butą, tad vyrui, taip ir nesugebėjusiam per savo netrumpą gyvenimą susukti savojo lizdo, tokia pažintis buvo labai naudinga. Nežinia, kiek metų "suėję krūvon" gana skirtingi žmonės pragyveno kartu, tačiau, pradėjus spausti skoloms, jiems teko kraustytis į kaimą. Vietinių teigimu, pardavę butą už 14 000 litų, Ruškeliuose sugyventiniai nusipirko gerokai apleistą sodybą, už kurią suplojo apie 4 000 litų. Taigi, pinigų dar liko, ir gana nemažai, todėl viena medicinos darbuotoja (greičiausiai gydžiusi ar šiaip pažinojusi Virginiją) pasirūpino, kad tie tūkstančiai nepakliūtų į Jono rankas, ir juos nunešė į banką. Indėlis buvo padėtas tikrosios parduoto buto savininkės vardu. Tačiau Jonas nebūtų Jonas, jeigu, norėdamas "šnapsiuku" suvilgyti gomurį, neišprašytų pinigų iš savo antrosios pusės, todėl kuo toliau, tuo dažniau, pašonėn pasibrukęs sugyventinę, traukdavo į Pasvalį. Ši "nuimdavo" nuo sąskaitos pinigų, kuriuos tuoj pat "privatizuodavo" Jonas. Taip per porą metelių ir ištirpo visi tūkstančiai... Beje, moteris už tai padėkos nesulaukė. Priešingai - sugyventinis ją žiauriai mušdavo. Žmonės sakė ne kartą girdėdavę moteriškės šauksmus. Nors pats J. Valentukevičius tokias kalbas neigė, tačiau net ir artimiausias jo kaimynas Algis Sadauskas, su kuriuo jiedu visai neblogai sutaria, neslėpė ne kartą savo ausimis girdėjęs "lyg šuo kaukiančią" Virginiją. Esą sykį užėjęs į šiuos namus, rado moterį visą kruviną, sudaužyta galva. Nukentėjėlė tada pasiguodusi, jog Jonas ją daužė taburete... Prieš kurį laiką seniūnijos darbuotojai Virginiją išvežė į senelių globos namus.
Nespėjo veisti kačiukų
Išgirdęs klausimą, kas skaniau - šuniena ar katiena, Jonas, kiek palūkuriavęs, pyktelėjusiu balsu atrėžė, kodėl esą mūsų nestebina prancūzai, valgantys sraiges (paskui pridūrė, jog buvo jų pririnkęs ne vieną kibirą - supirkėjai už kilogramą mokėdavę po litą, tačiau pats burnon nėra įsidėjęs nė vienos sraigės)... Galiausiai, jau atlėgęs, Jonas paaiškino, jog jo sugyventinei labiau patikdavo katiena, o jam pačiam - jokio skirtumo... Štai šioje vietoje įsikišęs kaimynas Algis prasitarė nespėjęs veisti kačiukų. Vos katė atsivesdavusi vaikų, kiek ūgtelėję kačiukai vienas po kito dingdavę kaip į vandenį. Algis net neabejojąs, jog šie gyvūnėliai nukeliaudavę į Jono puodą... Nors ir nenorom, Jonas pagaliau prisipažino pirmą kartą šunienos paragavęs būdamas Kazachstane. Esą ten atsidūrė bėgdamas nuo policijos. Nejaugi ką nužudė, kad teko taip toli nešti kudašių?.. Purtydamas stora žiemine kepure apgobtą galvą, Jonas papasakojo pikantišką istoriją.
Nuo "kaliūzės" slėpėsi Kazachstane
- Iš psichiatrinės pabėgusi sugyventinės dukra prišnekėjo, kad aš ją išgvoltavojau, - ramiai porino keistą skonį išsiugdęs vyras. - Sugriebė mane pareigūnai, nuvežė į Panevėžį pas ekspertus. Daktaras pasmaukęs pasakė, jog aš jau du mėnesius su tuo daiktu nieko nedariau. Tai va, dėl to lyg ir buvau išteisintas, bet kadangi tuo metu dar prikabino kitą bylą - lyg tai aš prie restorano suspardžiau žmogų, ir už tai gresia kaliūzė, nusprendžiau pustytis padus... Paskui gailėjausi, kad taip toli bėgau. Juk gyvenau Kazachstane net vienerius metus, ir niekas manęs neieškojo. Net ir grįžus atgal, į Pasvalį, mano persona niekam nerūpėjo...
Prilipo "šunininko" vardas
Toliau besišnekučiuodami sužinojome, jog Jonas pradėjo valgyti šunis bei kates ne iš gero gyvenimo. Trūko maisto, todėl nieko kito nebeliko. Kaip susimedžiodavęs grobį?.. Pasirodo, ne visada reikėdavę įdėti daug pastangų. Esą neretai žmonės patys atvesdavę jam šunis, kurių norėdavę atsikratyti. Dėl to "šunininku" pramintas Jonas sakė ir pats kartais pasigaudavęs kokį šunėką, parsitempdavęs jį į namus, nors pastarasis jam gerokai apkandžiodavęs pakinkius. Tokių šiurpą keliančių vaizdelių yra matęs ne vienas kaimo gyventojas. Tačiau Jonas sakė parsigabendavęs ir bekonienos. Jei kokį bendrovės fermose nudvėsusį paršiuką darbuotojai nesuskubdavę užkasti, tuoj pat prisistatęs "šunininkas" jį apipjaustydavęs ir skubėdavęs namo kaisti puodų. Vyriškis sako nieko blogo neįžvelgiąs - esą, jeigu neapsinuodijo, nenumirė, tai kodėl reikėtų bijoti valgyti kritusio gyvulio mėsą?.. Jonas tikino žalios mėsos neragaudavęs, būtinai ją išsivirdavęs. Ilgai kentę baisios dvėselienos kvapą, sklidusį iš J. Valentukevičiaus sodybos, ruškeliškiai nusprendė nebetylėti ir iškvietė policiją...
Ne bulves vagia, o renka sliekus
Žmonės keiksnojo Joną ne vien dėl jo keistų pomėgių. Jie piktinosi, kad visą gyvenimą veltėdžiavęs, girtavęs, ne vienerius metus kalėjimuose praleidęs vyras ir dabar siaubia svetimus sodus bei daržus, tempia iš jų viską, ką gali panešti. Esą, kai "šunininkas" buvo sugautas kasant bulves, akis išvertęs puolė aiškinti, jog jokių bulvių nevagiąs, o tiesiog renkąs sliekus. Aišku, pilnus krepšius jau buvo apdairiai paslėpęs bulvienojuose. Tada žmonėms belikę tiktai paklausti, ar iš tų sliekų nesiruošiąs virti sriubą... Beje, dabar "šunininko" žingsniai ne tokie spartūs. Mat praėjusią žiemą buvo amputuoti abiejų kojų pirštai - medikai pašalino beveik po pusę kiekvienos pėdos... Nors pats vyriškis tikina nušalęs kojas, eidamas iš netolimo Sabonių kaimo, tačiau žmonės porina kitokią istoriją. Esą per išgertuves su kaimynu jiedu susipykę dėl "ploškės" alaus, todėl šeimininkas išmetęs sugėrovą iš gryčios. Lauke kaip tik spaudė šaltukas. Visą naktį pragulėjęs ant sniego ir tik paryčiui paršliaužęs namo, Jonas prisimena pajutęs deginantį skausmą. Jis tikina kentėjęs, bet nieko į savo namus neįsileidęs - nei to paties kaimyno, pas kurį uliojo, nei felčerės, nei seniūno... Tiesiog pasiūlęs jiems įskristi per kaminą. Vis dėlto, kai kojos pradėjo gangrenuoti, tada jau leidosi išvežamas į ligoninę...
Į slaugos namus nenori
Jonas buvo gydomas net 4 mėnesius, tačiau dabar sako, kad į jokius slaugos ar globos namus nesugrįšiąs. Esą valdiška įstaiga nepatikusi dėl to, kad tekę vienoje palatoje gulėti su psichiniu ligoniu. Tas rėkaudavęs naktimis, kramtydavęs knygas bei laikraščius ir neleisdavęs miegoti. Taigi, dabar "šunininkas" stipriai raišteliais susivarsto batus, rankon pasiima ilgą lazdą ir keliauja. Aišku, ne taip sparčiai kaip anksčiau, todėl pasivyti kokį katiną ar šunį - jau ne taip paprasta.
- Bet kartais toji lazda jam labai pagelbsti, - šypsodamasis mūsų pokalbiui padeda tašką Jono kaimynas Algis...
