Daiva NORKIENĖ
Vilniaus Panerių geležinkelio tiltas gali tapti sergančio dešimtmečio savižudybės vieta. Marytė P. įsitikinusi, kad jos sūnų iš Kirgizijos plintančiu paslaptingu virusu užkrėtė Panerių pagrindinės mokyklos septintokėlė ir jei berniukas neišgis, "tai artimiausiu metu nusižudys".
"Kirgiziško užkrato" istoriją bandė išnarplioti bene visos institucijos: medikai, policija, Vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistai, pedagogai. Prošvaisčių mažai: Marytė paslaptingai susirgusį sūnų gydo pati ir atsisako profesionalių medikų pagalbos, o tariamų kaltininkų šeimą du kartus aplankė tūkstantinės kompensacijos "už apkrėtimą" reikalaujantys reketininkai.
Vyr. inspektorė pašiurpo
Vieną praėjusių metų lapkričio dieną Vilniaus vaikų teisių apsaugos tarnybą aplankė moteris su sūnumi. Marytė P. ir jos dešimtmetis Jonukas (vardai pakeisti) atrodė susijaudinę. Juos priėmusi vyr. inspektorė Valdereza Sadauskaitė net neišsyk suprato, kas jiems atsitikę.
- Mano sūnų nagais apdraskė Panerių pagrindinės mokyklos septintokė Olga ir užkrėtė kažkokia sunkia liga, - kalbėjo moteris, o pareigūnė kraipė galvą nesuvokdama, kas yra iš pažiūros šauniai atrodančiam berniukui.
Tik tuomet, kai ponia Marytė iki akių apmuturiuotam Jonukui nuėmė kepurę ir šaliką, pasirodė kai kas šiurpaus.
- Vaiko smakras buvo labai išbertas, viena ausis iš pažiūros atrodė tarsi gyva žaizda, - sako V. Sadauskaitė. - Įsivaizduokite štai tokį didžiulį kruviną šašą, pusės telefono ragelio dydžio, puslankiu apgaubusį užausį. Motina aiškino, kad sūnui gydyti perka brangiausius vaistus (išsitraukusi parodė medikamentų pakuotes su kainomis), tačiau esą įneštas kažkoks užkratas ir berniukas negyja.
Marytė pareikalavo, kad Vilniaus VTAT padėtų iš kaltininkės šeimos išsireikalauti kompensaciją už gydymą.
V. Sadauskaitė nutarė pirma įsitikinti, ar tikrai dėl visko kalta ramaus būdo Olga, todėl pasiūlė Panerių mokykloje sukviesti specialistus. Po to viskas turėjo spręstis civilizuotai, kaip ir dera teisinėje valstybėje: jeigu įrodoma, kad septintokė iš tikrųjų pasidarbavo nagais, Marytė su sūnumi turi kreiptis į medikus ekspertus. Ir tik tada, jei šie pateiks išvadą, kad Jonukui išsivystė komplikacijos būtent po apdraskymo, o ne dėl kitų priežasčių, Marytė galės per teismą pareikalauti kompensacijos.
Tačiau toks ilgas kelias Marytės, ko gero, nepatenkino:
- Jeigu mes tuoj pat negausime kompensacijos, o sūnus neišgis, jis gali nušokti nuo Panerių geležinkelio tilto.
Kadangi pėsčiųjų tiltas virš Panerių geležinkelio stoties yra nei daug, nei mažai - keliolikos metrų aukščio, o po juo nuolat važinėja anaiptol ne pūkų ar šieno prikrauti traukiniai, toks pagrasinimas pareigūnę tiesiog šokiravo.
"Pasakyk, kad nušoksi!"
Netrukus Panerių pagrindinėje mokykloje įvyko susirinkimas "Jonuko ausies klausimu". Dalyvavo mokyklos vadovybė, Panerių nuovados pareigūnai, VTAT Panerių seniūnijos socialinis pedagogas Petras Aleksa ir, žinoma, Jonukas su Olga bei abiejų tėvai. Pasak P. Aleksos, viskas prasidėjo ilgu Marytės P. monologu. Marytė pyko, kaltino, reikalavo kompensacijos, prieš susirinkusiuosius kairėn dešinėn kokius septynis kartus sukiojo Jonuko galvą, ir tai darė taip nemotiniškai bei grubiai, kad P. Aleksa buvo priverstas moteriškę oficialiai įspėti. Išsiaiškinta tik tiek, kad Jonukas nuolatos pravardžiuodavo trejais metais vyresnę, bet lėto būdo Olgą, kol ši supyko ir suktelėjo jam ausį. Paskui berniuką išbėrė, išsivystė neaiškios kilmės odos uždegimas.
Istorija būtų labai primityvi ir net neverta skaitytojų dėmesio (ar taip jau retai susipeša vaikai?), tačiau kuo toliau, tuo ji buvo kraupesnė.
- Tos Olgos mama yra iš Kirgizijos, ten plinta visokios pavojingos ligos, ten neskiepijami maži vaikai, todėl man atrodo, kad Jonukas užkrėstas mums nežinoma pavojinga kirgiziška liga, - keliolikos liudytojų akivaizdoje niekuo dėtus paauglę ir jos šeimą apkaltino Marytė.
Po kelių dienų mažoji Olga patyrė dar didesnę dvasinę traumą nei tuomet, kai ją išsižiojėle, kvaile ir nevykėlė pravardžiuodavo Jonukas. Su Olga liovėsi sveikintis, kalbėti visi Panerių mokyklos vaikai!
Įsivaizduokite lėto būdo paauglį, kuris staiga netenka visų draugų, nuo kurio visi ima bėgti lyg nuo kokio maro! "Tu esi iš Kirgizijos ir užkrečiama!" - Olgai tiesiai į akis drėbdavo bendramoksliai, o ši nežinojo nė ką daryti. Iš mokyklos grįždavo apsiašarojusi, o kitą dieną tėvai vos įkalbėdavo nueiti į pamokas. Pasirodo, Marytė sugebėjo tarp moksleivių paskleisti gandą, kad tie nebendrautų su "užkrečiamąja Olga".
O kaip tą šaltą lapkričio dieną baigėsi susirinkimas?
Kaip ir reikėjo tikėtis, Marytė P. monologo pabaigoje išmetė savo svarbiausią kozirį. Ji staiga pastatė Jonuką ir pareikalavo, kad tas visiems garsiai pasakytų, ką darys, jei negaus kompensacijos. Berniukas apsiverkė ir susirinkusiesiems pakartojo, kad nušoks nuo Panerių geležinkelio tilto.
Po šito susirinkimo P. Aleksa nemiegojo kelias naktis.
- Vos tik sumerkiu akis, staiga pašoku nuo minties: "O kas, jei dabar mažas bejėgis dešimtmetis berniukas jau eina tiltu į mirtį? O kas, jeigu jis nepakels tokio streso ir motina jo nesulaikys?" Ir taip kankinausi kelias naktis, - "Akistatai" prisipažino socialinis pedagogas P. Aleksa.
Neleido gydyti
Po šių įvykių Vilniaus vaikų teisių apsaugos tarnyba rimtai susirūpino Jonuko likimu.
- Jei motina savo vaikui leidžia kalbėti ir galvoti apie savižudybę, užuot nuraminusi ir paguodusi, tai jau ne juokai, - sako V. Sadauskaitė. - Aš ponią Marytę įspėjau, kad ji privalo sūnų nuraminti užuot gąsdinusi, antraip turės atsakyti už pasekmes.
Paskui VTAT specialistai ėmė domėtis, kokia gi ta paslaptingoji Jonuką užpuolusi liga. Bet ir čia paaiškėjo, kad greičiausiai kalta motina. Odos ir venerinių ligų dispanserio gydytoja, apžiūrėjusi dešimtmetį (dėl gydytojos ramybės jos pavardės neskelbsime) jokių pavojingų "užsienietiškų" ligų neįžvelgė. Tik tiek, kad Jonukas tikriausiai po įdrėskimo užsikrėtė dėl žaizdelės nepriežiūros ir nehigienos. Beje, Marytė P. sūnų gydė savo nuožiūra, pirko jai pačiai labiau patinkančius vaistus ir nesutiko, kad berniuką gydytų profesionalai. Po to, kai vaikas buvo dviejų gydytojų apžiūrėtas skirtingose Vilniaus ligoninėse, motina jį išsivesdavo atsisakiusi profesionalų paslaugų. Medikai spėlioja, kad vaiką išberti galėjo ir todėl, kad organizmą alergizavo per stiprūs ir jam visai nereikalingi antibiotikai. Tačiau Marytė jaučiasi teisi: ji vaiką gelbsti nuo paslaptingos "kirgiziškos infekcijos".
Košmaras tęsiasi
Trylikametės Olgos mama Liudmila "Akistatai" papasakojo neįtikėtinų dalykų.
- Vieną dieną į mūsų namus baltu lengvuoju automobiliu atvažiavo du kampuoti maždaug 20-25 metų "berniukai". Tuo metu kaip tik buvome iškvietę greitąją sunegalavusiai motinai. Po butą lakstė daktarai, susijaudinę rūpinomės dėl mamos sveikatos, o tie "kampuotieji" demonstratyviai sukiojosi aplink mūsų tvorą. Suprask, darė moralinį spaudimą.
Tą kartą paslaptingieji svečiai taip ir neužėjo. Šeima džiaugėsi, kad mama sveiksta, Panerių moksleiviai ir vėl sveikinasi su mažąją Olga, o paslaptingi svečiai juos, laimei, "pamiršo". Tačiau po kelių dienų baltasis automobilis pasirodė vėl.
Skustagalviai šįkart buvo drąsūs, pabeldė į duris:
- Jūsų dukra užkrėtė Jonuką ir jeigu jūs poniai Marytei tuojau pat nesumokėsite 3 000 litų kompensacijos, bus labai blogai.
Neturtingai gyvenantys žmonės tiesiog neteko žado. Gyvena mediniame daugiabutyje, visos jų pajamos - motinos pensija ir pašalpos, o trys tūkstančiai litų jiems yra tokia fantastiškai didelė suma, kad taupyti turėtų kelerius metus, ne mažiau. Net ir šimtas litų šiai šeimai yra pinigai.
Iš Kirgizijos į Lietuvą persikėlusi ir čia šeimą sukūrusi Liudmila (duktė, beje, gimė Lietuvoje ir tikrai yra skiepyta) taip jaudinosi, kad niekieno neverčiama su mergaite bėgiojo po poliklinikas pažymų, kad trylikametė neserga jokia nei paslaptinga, nei plačiai paplitusia liga. Olga pasirodė esanti sveika mergaitė. Kai gatvėje ties jų namais pasirodo koks nors nepažįstamas automobilis, prie langų prilimpa ne tik šios šeimos, bet ir kaimynų veidai: aplinkiniai įspėti saugoti reketininkų bijančią šeimą. Liudmila nuolat bijo dėl Olgos saugumo, mat jos kelias į mokyklą veda per mišką ir per tą patį aukštąjį geležinkelio tiltą. O kas, jei mergaitę kas nors keršydamas nuskriaus? Paneriuose sklinda kalbos, kad Marytė kampuotus berniukus kartą jau samdė ir savo gyvenimo draugui "paauklėti", mat kaip tik neseniai su juo skyrėsi. Marytę kaip aršaus būdo moterį pažįsta ir Panerių nuovadoje.
- Na, o man ji prižadėjo atkeršyti ir tai jau daro, - užsiminė P. Aleksa.
Neseniai Vilniaus miesto savivaldybė gavo Marytės skundą dėl socialinio pedagogo P. Aleksos darbo. Žmogus neįtiko, kad, užuot padėjęs gauti kompensaciją, ėmėsi priemonių užtikrinti Jonuko saugumą nuo pačios motinos. Dabar P. Aleksa bijo važinėti po Panerius, nes ir jį gali miškingame mikrorajone "pasigauti Marytės pasiųsti "berniukai".
Ar gali Vaikų teisių apsaugos tarnyba realiai pasirūpinti Jonuko ir jo sesučių saugumu? Ar įmanoma apriboti tokios motinos teises? Ar Liudmila turi šansų prisiteisti kompensaciją už viešą šmeižtą ir trylikametės Olgos traumavimą? Ir kiek dar laiko socialinis pedagogas ir reketuojama šeima dėl nerimo ir nuoskaudos negalės miegoti naktimis? Paguosti galime nebent Liudmilos šeimą: už tai, kad prievartauja turtą, "berniukams" gresia baudžiamoji atsakomybė. Tačiau visa kita yra ponios Marytės asmeninis reikalas. Mat, remiantis Lietuvoje galiojančiais įstatymais, poniai Marytės asmenybės laisvių negalima apriboti. Tokių maryčių Vilniaus VTAT pažįsta ne vieną. Jų šeimose tikrai labai kenčia vaikai. Bet paimti juos iš šeimos tik todėl, kad jų gimdytojai ligoti, nėra jokių įstatyminių galimybių.
