Irena ZUBRICKIENĖ
Kai 1996-aisiais, kovo 25-ąją, Vilma (32 m.) ir Gintaras (35 m.) Gusai, gyvenantys Pagrandų kaime (Kalvarijos sav., Marijampolės apskr.), neteko savo devynių mėnesių sūnelio Rimvydo, kiek susitaikę su netikėta tragedija jie niekada nepagalvojo, ką nenuspėjama lemtis ruošia jiems dar. Argi ne mistika, kad šeimos pirmagimio Gražvydo (12 m.) gyvenimas nutrūko lygiai tą pačią kovo 25-ąją, tik po devynerių metų? Argi ne likimas, kad kelis mėnesius prieš tai vaikas dukart buvo tarsi perspėtas, kas jo laukia? Argi ne absurdas, kad Gražvydas žuvo mamos akyse? Argi ne skaudžiau, kad vaiko gyvybė užgeso susidūrus su giminaičio (!) vairuojamu automobiliu?..
Nelaimę išpranašavo sapnai ir šuo
Šiandien Vilma ir Gintaras Gusai, likę vienu du savuose namuose, gyvena tik skausmu ir prisiminimais. Rodos, naujos nelaimės šeimoje nė vienas nenujautė, bet per Gražvyduko laidotuves jiedu pradėjo rikiuoti atsimintus lemtingus ženklus, pranašavusius skausmą, ir keiksnojo save, kad tada nesugebėjo jų perskaityti. Pasirodo, Vilma tragedijos išvakarėse sapnavo kažkokį pobūvį ir daug svečių. Šio sapno vaizdinius buvo perskrodęs šiurpus nužudyto žmogaus vaizdas... Vilmos mama tą pačią naktį susapnavo kasusi lysvę ir aptikusi daug stiklo šukių... Artima Gusų kaimynė sapnavusi itin daug bulvių lysvėje... Tuomet prisiminė ir Gintaras: ne sapne, o realiame gyvenime nelaimės išvakarėse labai lojo namų šuo - net subarti jo eita, kad nutiltų. Apie visa tai niekas lemtingąjį rytą nesišnekėjo, nes nemanė, kad košmarai kankino prieš nelaimę, kurią nujautė ir Gražvydo numylėtasis sargis.
- Tik pats Gražvydukas nieko nenujautė, - nuvijusi šalin mintį apie netektį, kalbėjo Vilma. - Jis kaip tik labai laukė to penktadienio, nes turėjo prasidėti atostogos, kurias vaikas planavo, kaip visada, praleisti pas netoliese gyvenančius senelius. Kasdien liguistai, bet džiugiai jis skaičiavo, kad vis mažiau dienų lieka iki tikrojo pavasario, kai atšils orai ir išdžius keliai. Tada sūneliui turėjome nupirkti dviratį - toks buvo mūsų pažadas, kurį jam kartu su tėvukais padovanojome sausio pabaigoje, kai jis sutiko 12-ąjį savo gimtadienį. Vaikas suprato, kad dviračiui reikalinga pinigų suma - didžiulė prabanga mūsų šeimai, ir kantriai laukė. Tų pinigėlių vis pritrūkdavo...
Lemtinga akistata ant kelio
Paskutinįjį savo gyvenimo rytą Gražvydas įprastai išskubėjo į mokyklą. Į ją Nemunaičių pagrindinės mokyklos šeštokas važinėdavo aplinkinių kaimų mokinius surenkančiu autobusiuku. Juo ir po pietų parvažiuodavo. Gražvydo tėtis Gintaras tą rytą patraukė prie savų darbų, o Vilma susiruošė sutvarkyti sūnelio kapą, esantį už kelių kilometrų nuo namų, Mindaugų kaimo kapinaitėse. Kaip tik buvo rimta proga - lygiai devyneri metai, kai devynių mėnesių Rimvydukas netikėtai užduso miegodamas didelėje lovoje ir nepajėgdamas išlįsti iš po šiltos susisukusios antklodės. Kartu su Vilma į kapines ėjo ir kaimynė, prieš kelis mėnesius palaidojusi savo vyrą.
Kai moterys apie 14 valandą, uždegusios kapinėse žvakeles, jau ėjo namų link, priartėjusios prie itin judraus Alytaus - Simno - Kalvarijos kelio, jos pastebėjo stabtelėjusį mokyklinį autobusiuką. Išlipusių vaikų būrelyje pamatė ir Gražvydą. Berniukas su draugais perbėgo per kelią, su pakeliui einančia mama persimetė keliais žodžiais apie būsimą atostogų savaitę ir kažkodėl atsiskyrė nuo kitų vaikų - vėl metėsi per gatvę. Jis vienas ėjo tuo kelkraščiu, nuo kurio arčiau namai (tuoj reiktų sukti į dešinę). Vilma, norėdama, kad sūnus eitų kartu su ja (dėl saugumo), šūktelėjo jį atgal. Berniukas sukluso ir sustojo: jis pasisuko veidu į kelią, praleido iš priešingos pusės artėjusį autobusą ir metėsi per gatvę. Vaikas nepastebėjo, kad jo ėjimo kryptimi, paskui, atskuba lengvasis automobilis "Ford Scorpio". Pamatęs jį berniukas sutriko: lyg dvejojo, ar suspėsiąs, lyg norėjo grįžti atgal, tačiau staigiu judesiu impulsyviai šoko per gatvę mamos link ir... susidūrė su lengvuoju automobiliu. Tragedija ties Kamšų kaimu įvyko motinos ir kaimynės akyse. Abi matė, kaip nuo smūgio Gražvydas skristelėjo ir trenkėsi į asfaltą, kaip į šonus nulėkė jo batai ir kuprinė. Ką nors pakeisti, kuo nors padėti moterys nebegalėjo - viskas įvyko per kelias sekundes. Nugabentas į Kalvarijos ligoninę 12-metis mirė nuo patirtų sunkių sužalojimų.
Jeigu būtų vairavęs blaivus...
Automobilį vairavęs Kalvarijos gyventojas Jonas Lediajevas (31 m.), penkių vaikų tėvas, po berniuko žūtimi pasibaigusios nelaimės tikino nespėjęs išvengti susidūrimo, nes vaikas jo kelyje atsiradęs staiga. Jonas neneigė iš tolo matęs žingsniuojantį pėsčiąjį, tačiau nemanęs, kad jis mesis į važiuojamąją kelio dalį. Pirminiais tyrimo duomenimis, kurie skelbiami labai šykščiai, vyras būtų lyg ir nekaltas, nes Kelių eismo taisykles pažeidė nelaimėlis berniukas. Tačiau... Jonas automobilį, kuriuo iš savo namų važiavo pas žmonos tėvus, gyvenančius už šimto metrų nuo Gusų sodybos, vairavo būdamas neblaivus! Jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (1,86 promilės alkoholio kraujyje). Štai šis faktas pasėjo dvejonę vaiko netekusių Gusų galvose: o jeigu Jonas būtų vairavęs blaivus, ar irgi būtų nesugebėjęs išvengti susidūrimo, kai tuo metu kelyje nebuvo jokios kitos mašinos? Tokį klausimą Jonui, beje, savo pusseserės vyrui (dar vienas likimo vypsnis?), policijoje uždavęs Gintaras Gusas vietoje atsakymo išgirdo retorinį jo klausimą: argi turėjęs rizikuoti keturių savo vaikų, kuriuos vežė į uošviją atostogų, gyvybėmis? Tai puikiai vairuotoją charakterizuojanti detalė: į keliolikos kilometrų kelionę su vaikais (!) J. Lediajevas leidosi būdamas neblaivus kartu su žmonos seseria, kuri taip pat nesustabdė girto vairuotojo. Antra vertus, ar verta tuo stebėtis žinant, kad prieš keletą metų Jonas, tuomet dirbęs Kalvarijos policijoje, iš darbo buvo atleistas, nes tarnyboje piktnaudžiavo alkoholiu: uniformuotas pareigūnas, vos tik baigęs darbą, buvo užkluptas vairuojantis girtas...
Kokiu greičiu lemiamu momentu važiavo J. Lediajevas, bus atsakyta vėliau, tačiau žuvusiojo berniuko motina ir kiti liudininkai tvirtina, kad Jonas priartėjo labai tyliai ir labai greitai. Kodėl jis, pamatęs kliūtį, nespaudė perspėjančio signalo (juk dauguma atsargių vairuotojų, pamatę vaikus, "pypina" jiems iš tolo, net jeigu jie eina ramiai, kad išvengtų galimos nelaimės), kodėl nemanevravo, Vilmai Gusienei liko neatsakyta.
- Ant kelio aš nesidraskiau ir vairuotojo nekeikiau, nes jo tarsi nemačiau - mano visas dėmesys buvo skirtas merdinčiam sūnui, - prisiminė Vilma. - Bet toliau matytis su Jonu mums reikės - jis gi dažnas svečias savo uošvijoje, mūsų kaimynystėje, be to, giminaitis.
Gusai neslėpė, kad Jonas, nors ir nebuvo Gražvydo laidotuvėse, tačiau prieš tai skambino ir nelaimėlius parėmė pinigais. Įvykį tiriančių pareigūnų teigimu, dabar vairuotojui greičiausiai gresia tik administracinė atsakomybė, kad vairavo būdamas neblaivus.
Skrajojęs paukštelis išskrido...
Kai apsilankėme Gusų namuose netrukus po laidotuvių, Vilma ašarodama rankiojo iš kambarių Gražvyduko daiktus ir knygas, kurias turėjo nunešti į mokyklą. Moteris sakė neįsivaizduojanti ryto mokykloje, kai jos koridoriuose matys būrius besišypsančių vaikų - jau buvusių Gražvydo bendramokslių.
- O man niekaip neišeina pasakyti "buvo", "buvę", - atviravo Gintaras Gusas. - Nors ir palaidojom, bet tas laidotuvių vaizdas - tarsi sapnas. Atrodo, tuoj atsidarys durys ir Gražvydas įbėgs, kaip visada, skubėdamas. Jis tikrai labai skubėjo gyventi: turėdavo planų savaitei į priekį ir kaip lekiantis paukštukas pasirodydavo tai vienur, tai kitur. Išskrido mūsų paukštukas...
Gusai prisiminė, kad kraupioji avarija jų sūnui buvo lemtinga po dviejų sėkmingai pasibaigusių eismo įvykių. Anot tėvų, Gražvydas buvo labai neatsargus, visada per daug pasitikėdavo savo jėgomis. Pernai rudenį pas Gusus atėjęs kaimynas pasakojo matęs, kaip Gražvydas dviračiu laviravo tarp dviejų važiuojančių automobilių ir buvo sukėlęs avarinę situaciją. Tuokart berniukas buvo pabartas. Prieš gerą mėnesį Gražvydą vėl teko drausminti ant kelio: mama vos spėjo sūnų truktelėti už rankovės, kai, abiem einant kelkraščiu namų link, pro šalį praskriejo krovininė mašina, vos nekliudžiusi per arti važiuojamąja kelio dalimi ėjusio vaiko. Dabar Vilma sako, kad tai buvo perspėjantys ženklai, pranašavę artėjančią tragediją ir jai ruošę, tik nemokėta jų perskaityti ir rimtai saugotis.
Be abiejų vaikų likę Gusai sakė ateities planų nekuriantys ir privalėsiantys mokytis gyventi iš naujo - įkurdinus savyje netekties skausmą. Esą kaip Dievas duos, taip ir bus. Anot sutuoktinių, mistikos apgaubtos šeimos nelaimės juos jau įtikino, kad nemažai gyvenime padiktuoja ir visagalis likimas - pačių norų ne visada užtenka.
Nuotrauka iš šeimos albumo:
- Gražvydas buvo labai savarankiškas ir judrus berniukas
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Po tragedijos Gintaras ir Vilma Gusai mokysis gyventi iš naujo
