Mantas LIDEIKIS
Atrodo, nuščiuvęs netgi vėjas. Ramus, gražus, tylus oras. Maloniai šildo pavasario saulė, banguoja žalia šilkinė pieva. Staiga į dangų išsiveržia fontanas žemių, o netrukus kurtinantis sprogimo griausmas pasiekia ausis. Ir vėl tyla, tik aplinkui dunksi krintantys sunkūs drėgnos žemės grumstai. Pievos viduryje žiojėja gili duobė. Čia ką tik sunaikintas sprogmuo. Ir laimė, jog tai įvyko poligone, viską parengus tą darbą išmanantiems kariams, o ne kokiame nors sandėliuke, mėginant metalo pjūkleliu perpjauti rastą ir parsineštą sprogmenį.
Išminuotojais tampa geriausieji
Įvairiausių sprogmenų neutralizavimas - Kaune dislokuoto Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono išminuotojų kuopos karių kasdienybė. Kiekvieną dieną, neišskiriant nė savaitgalių, šios kuopos vyrai vyksta ten, iš kur pasiekia pranešimas apie aptiktą "daiktą, panašų į sprogmenį".
Vyresnysis leitenantas Nerijus Alekna, laikinai einantis kuopos vado pareigas, analizuoja praėjusių metų duomenis. Pernai išminuotojai nukenksminti sprogmenų buvo kviečiami 919 kartų. Jie rado ir sunaikino 2552 vienetus įvairių tipų ir kalibrų sprogstamųjų užtaisų. Vidutiniškai per dieną kuopa gaudavo 3 pranešimus apie aptiktus sprogmenis, o kiekviename iškvietime jų aptikdavo ir sunaikindavo vidutiniškai po 2-3.
Šios kuopos kariai kiekvieną dieną rizikuoja savo gyvybėmis. Todėl nenuostabu, kad pasak N. Aleknos, išminuotojų kuopa yra tapusi elitine Lietuvos kariuomenės dalimi, į kurią patekti gali tik patys geriausieji, daugelį išbandymų įveikę kandidatai, tikri profesionalai.
N. Alekna sako, jog pretenduoti tapti išminuotoju gali tik privalomąją krašto apsaugos tarnybą atlikęs karys. Be to, ne mažiau kaip metus jis turi būti tarnavęs profesinėje krašto apsaugos tarnyboje inžinerijos daliniuose. Tačiau tai dar nereiškia, jog kandidatas bus priimtas.
Į klausimą, kokios žmogaus savybės būtinos išminuotojo darbe, N. Alekna atsako, jog kur kas lengviau atsakyti, kokios būdo savybės šios profesijos kariui netinka. Jei žmogus karštakošis, nekantrus - geriau tegu nė nemėgina šio amato skonio. Kariai, dirbantys su sprogmenimis, juokaudami sako, kad idealiai šiam darbui tinka flegmatiški žmonės. Bombos nukenksminimo operacijos laikas nėra ribojamas. Be to, dažnai dirbti tenka sudėtingomis, nemaloniomis sąlygomis.
- Yra tokios jugoslavų gamybos minos. Padėtą pievoje tu ją pastebėsi tik tada, kai ant jos atsistosi. Todėl įtarę, kad gali būti tokių, jų ieškome rankiniu būdu. Tai reiškia, jog centimetras po centimetro specialiu smaigu badydami žemę ištiriame visą plotą. Todėl kiekvienam, kas nori imtis šio amato pasiūlome paprastą testą. Paskiriame šimto kvadratinių metrų pievutę - ir tegu pamėgina. Kaitinant saulutei ar lietui lyjant, su sunkia apsaugine liemene ir šalmu ne vienas jau po pusvalandžio pasiduoda, - pasakoja karininkas.
Tačiau ne vien tik kantrybė ir ištvermė svarbi. Karys, atvykęs į teritoriją, kurioje rastas sprogmuo, privalo ne tik jį identifikuoti ir neutralizuoti, bet ir sugebėti valdyti situaciją. Tai reiškia - vienu metu dirbti ir prie radinio, ir bendrauti su liudytojais, policijos ar kitais pareigūnais. Taigi tenka organizuoti ir koordinuoti komandinį darbą. Niekas kitas to padaryti negali, nes atvykdami į iškvietimo vietą kariai nežino, ką ten ras. Tai gali būti ir žemėje pūvantis senas gesintuvas, surūdijęs kibiras, o gal ir aviacinė bomba.
Dažniausiai į įvykio vietą, kaip to reikalauja instrukcijos, vyksta du kuopos išminuotojai. Tačiau esant reikalui pasitelkiama ir daugiau karių. Puikiu išminuotojų, policijos, savivaldybės ir kitų tarnybų komandinio darbo pavyzdžiu N. Alekna laiko praėjusiais metais Kaune, Aleksoto rajone, vieno gyventojo kieme, aptiktą Antrojo pasaulinio karo laikų nesprogusią aviacinę bombą. Ji kėlė didžiulę grėsmę, todėl iš aplinkinių namų teko evakuoti gyventojus, uždaryti eismą, organizuoti specialiųjų tarnybų darbą. Bombos nukenksminimo operacija truko beveik dvi paras. Sprogmuo buvo specialiomis priemonėmis supjaustytas ir išgabentas tik iš jo pašalinus sprogstamąją medžiagą. Sprogus tokiai pusę tonos sveriančiai bombai, pasak išminuotojų, skeveldros būtų lėkusios dviejų kilometrų spinduliu. Apie nuostolius aplinkiniams pastatams neverta nė kalbėti. Laimė, viskas baigėsi gerai. Kol kas tai viena sudėtingiausių sprogmens nukenksminimo operacijų mūsų šalyje.
Klaidų limitas - mažas
Lietuvos kariuomenės sprogmenų nukenksminimo specialistai rengiami puskarininkių ir karo inžinerijos mokyklose. Čia yra specialūs išminuotojus rengiantys skyriai, juose dirba didelę patirtį turintys, aukštos kvalifikacijos instruktoriai. Baigęs specialius kursus kandidatas į išminuotojus išlaiko sudėtingus egzaminus. Beje, toli gražu ne visi sulaukia egzaminų dienos - daugelis kursantų atkrinta. Tačiau net ir gavęs išminuotojo kvalifikaciją, karys ne iš karto gali savarankiškai imtis šio darbo. Jam dar reikia įgyti praktinės patirties.
Paklaustas, ar tiesa, jog išminuotojas klysta tik vieną katą, N. Alekna nusijuokia ir sako, jog sekant tarp išminuotojų sklandančia legenda, iš tiesų klystama tris kartus. Pirmą klaida padaroma pasirinkus šią profesija, antra - kai sukuriama šeima, o jau trečia ir paskutinė - kai "nesusikalbama" su sprogmeniu...
Laimė, iki šiol nei vienas mūsų šalies išminuotojas su trečiąja klaida dar nesusidūrė. Belieka tikėtis, jog ši tradicija taip ir liks nesulaužyta.
Didelis minų laukas
Kasdien kaip grybai po lietaus "dygstančius" įvairiausius sprogmenis renkantys vyrai įsitikinę, jog šio darbo bus sočiai dar ilgai. Pasak jų, visa Lietuva pilna įvairiausių sprogstamųjų užtaisų. Jų galima atrasti kaime ariamuose laukuose, sode kasamoje duobėje, kasant tranšėjas kabeliams miestuose. Oficialiais duomenimis, Lietuvoje yra apie 26 tūkstančiai sprogmenimis "užterštų" hektarų žemės.
Mūsų pašnekovas sako, jog į žemę visi šie "siurprizai" pateko keliais būdais. Pirmiausia tai Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų palikimas. Per Lietuvą ėjo daug kariuomenių, vyko nemažai didelių mūšių, buvo įrengiami šaudmenų sandėliai. Vėliau jie arba sprogdinti, arba tiesiog pamiršti. Nemažą indėlį į šį "lobį" įnešė ir sovietinė kariuomenė. Pasak N. Aleknos, yra liudytojų, kurie savo akimis matė, kaip iš Lietuvos išvykdama Rusijos armija, nenorėdama su savimi gabentis viso to turto, arba jį užkasdavo žemėse, arba suberdavo į vandenį. Ir dabar neretai gilinant tvenkinius, ežerus galima ištraukti šovinių, rankinių granatų ir kitų panašių daiktų.
Tokių nesprogusių sprogmenų gausu kariniuose poligonuose ir Kauno fortų apylinkėse.
Praėjusių metų duomenimis, labiausiai iš po žemių į dienos šviesą veržėsi artilerijos sviediniai, (daugiausia 76 mm), šoviniai, rankinės granatos F1 (arba kitaip "limonkės") ir 82 mm minosvaidžių minos.
Kurie sprogmenys yra pavojingiausi? Pasak N. Aleknos, sprogmens pavojingumą nulemia jo sprogdiklio būklė. Šiuo požiūriu kai kuriais atvejais rankinė granata gali tapti daug pavojingesnė už artilerijos sviedinį. Būna, jog randami sprogmenys kartais neturi sprogdiklių, iš jų būna išbyrėjusi arba cheminių procesų veikiama suirusi sprogioji medžiaga. Toks sprogmuo sąlyginai nepavojingas. Tačiau tą nustatyti gali tik specialistas. Gaila, neretai patys gyventojai, radę tokį daiktą, imasi "išminuotojų" vaidmens ir pasitaiko, kad to pasekmės būna tragiškos.
Kaip elgtis su rastu sprogmeniu, geriausia palikti nuspręsti šio darbo žinovams. Juk ne veltui kai kurie sprogmenys yra naikinami vietoje, nerizikuojant jų gabenti kur nors kitur.
N. Aleknos žodžiais, dėl to, kad sprogmenys taikos metu sužaloja žmones ar netgi nusineša jų gyvybes, kaltinti dažniausiai reikia tik juos pačius. Žmonės vis dar stokoja sąmoningumo, nenori suprasti, kad kiekvienas toks radinys gali būti mirtinai pavojingas.
