Išgarsino ne realybės šou, o realybės drama Kariai "paįvairino" tarnybą Ėjo dairytis į panas - atgaivino skenduolį
Irena ZUBRICKIENĖ
- Gaivinti buvo kur kas lengviau nei dabar atlaikyti šią šlovę, - atėjusiems susitikti su korespondente išsprūdo Marijampolėje karinę tarnybą įpusėjusiems eiliniams Audriui Juodsnukiui (20 m.) ir Tadui Paulauskui (20 m.). - Jeigu būtume tada mąstę apie tokias "fotosesijas", būtume geriau nėrę į krūmus, - juokavo kariūnai, gerą savaitę tarnybos draugų nepiktai šaukiami "žvaigždėmis".
Susidraugavo tarnyboje
Bendraamžiai Audrius ir Tadas (pastarasis vyresnis tik 16 dienų) iki tarnybos buvo nepažįstami, nors yra tos pačios Kazlų Rūdos savivaldybės (Marijampolės apskr.) gyventojai. Audrius - iš Subačiškių kaimo (Plutiškių sen.), o Tadas - iš kitame savivaldybės krašte esančio Tamošbūdžio kaimo (Jankų sen.). Jiedu susidraugavo pernykštį lapkritį pašaukti tarnauti į Marijampolėje įsikūrusį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalioną.
Anot tarnybos vadovų, abu vaikinai - gana ramaus ir taikaus būdo, nuoširdūs, nuotaikingi. Galbūt charakterio būdas juos ir suartino. Vėliau jaunuoliai išsiaiškino turį ir bendrų pomėgių - muzika, sportas, kompiuteriai. Prie miškų užaugęs Tadas dar pridūrė: labai patinka grybauti. Abu tikino į tarnybą atvykę be jokių priešinimosi šiai būtinybei nuotaikų - sukakus šauktinių amžiui, nesislapstę, nevengę šaukimų, nepuoselėję planų "prapulti" kur nors užsienyje. Anot Tado, jį apskritai traukia uniformuoto ir disciplinuoto žmogaus įvaizdis, todėl vaikinas neslėpė pasvajojąs apie nuolatinį darbą karinėse struktūrose. Esą jeigu sveikata būtų be jokių priekaištų, šios svajonės siektų nepaisydamas jokių kliūčių. Aukštaūgį Tadą vilioja ir ugniagesio gelbėtojo profesija. Kad jai tiktų, vaikinas įrodė atsidūręs, anot paties, tinkamu laiku tinkamoje vietoje - prie per Marijampolę tekančios Šešupės, kur netikėtai tapo realybės dramos dalyviu. (Krepšinį ir kitas sporto šakas dievinantis Audrius neatviravo apie savo ateities planus - esą apie tai rimčiau galvos tik po tarnybos, kai rudenį užvers bataliono vartus.)
Paupyje tapo gelbėtojais
Toji realybės drama Štabo ir aprūpinimo kuopos kariūnų "tykojo" itin karštą liepos penktadienį, kai abu draugai vakarop pasinaudojo tarnybos galimybe porą laisvalaikio valandų praleisti už bataliono teritorijos. (Tai suteikiama kiekvienam mūsų laikų būtinosios tarnybos kariūnui, jeigu jis niekuo neprasižengęs ir pelnęs tarnybos vadų pasitikėjimą.) Audrius ir Tadas, pasidairę po kelis prekybos centrus, nutarė likusį laiką praleisti miesto centre esančiame paupyje - paganyti akis į besimaudančias paneles. Čia, prie senosios užtvankos, karštą dieną būna nemažai poilsiautojų.
Kariūnų dėmesį prie upės patraukė nuo užtvankos viršaus šokinėjantys ir nardantys du jauni vyrai. Buvo matyti, kad narsuoliai išgėrę. Šauktiniai pastebėjo, kad po vieno šuolio į krantą išlipo tik vienas nardytojas - kito vandenyje nebesimatė. Tai sutrikdė ir dingusiojo draugą. Šis, kiek pasidairęs ir palaukęs, išsidavė kareiviams sunerimęs. Staiga visi trys, akylai žvelgdami į vandenį, pamatė, kad dingęs šuolininkas išplaukė kniūbsčias pro užtvankos apačią, tačiau vėl skubiai buvo įsuktas į vandens purslų verpetą (užtvankos vandens srovė smarki ir stipri, krisdamas vanduo net šniokščia ir kunkuliuoja - per jį sunku įžiūrėti, kas vyksta paviršiuje). Situacija buvo aiški - nėrėjas skęsta. Jo išsigandęs draugas vėl greitai šoko į vandenį. Jam pavyko sugriebti skęstantįjį už kojų. Kai kareiviai pamatė, kad duetas vandenyje sunkiai kapanojasi (skenduolio galva vis mirko po vandeniu, nes gelbėti pasišovęs likimo draugas bandė ištraukti jį laikydamas už kojų), puolė į pagalbą.
Išvilktas į krantą vyras nerodė jokių gyvybės ženklų, buvo jau pamėlęs. Kelias akimirkas neblaivus nuogalius gelbėtojas (skendusiojo draugas) jį vartė ir judino. Ant kranto buvusios kelios moterys pradėjo šaukti išsigandusiam vyriškiui, kad jis atsitrauktų ir netrukdytų gaivinimo darbus pradėjusiems uniformuotiems kariams. Šie, prisiminę, ko mokėsi pirmuosius tris tarnybos mėnesius, pirmiausia pavertė skenduolį ant šono. Įsitikinus, kad iš nelaimėlio burnos ir nosies išbėgo vandens, Audrius pūtė skenduoliui į burną orą - darė dirbtinį kvėpavimą (vėliau pripažins, kad tai daryti merginai būtų buvę kur kas maloniau), o Tadas darė širdies masažą. Kruopščiai ir sutartinai dirbę kariūnai nudžiugo pajutę, kad skenduolis pradėjo pats kvėpuoti, bet vis dar buvo nesąmoningas. Kai netrukus atvyko iškviesta greitoji, medikams bereikėjo tęsti kareivių pradėtus gaivinimo veiksmus. Apsibrozdijęs, bet spėtas atgaivinti skenduolis buvo nugabentas į ligoninę.
Tylėjo visą savaitę
Kadangi kareiviai tą vakarą suspėjo laiku sugrįžti į batalioną, aiškinti, kur praleido laiką, nereikėjo. Bičuliai tik dviese dar pasidalijo ką tik patirtais įspūdžiais - tarnybos draugams apie išgyventą dramą nepasakojo. Esą tiesiog nebuvo noro dar ir dar kartą visa tai išgyventi. Vis dėlto kariūnus kasdien kirbino mintis, ar medikams pavyko išgelbėti skendusiojo gyvybę. Patys jie nesumojo, kaip greičiau sužinoti (medikai juk įpareigoti slėpti informaciją apie savo pacientus), tad bemaž po savaitės paprašė tuo pasidomėti bataliono darbuotojos Virginijos. Štai tada į kariūnų kasdienybę pradėjo "brautis" šlovės šešėlis, nes paaiškėjo, kad jų skubus darbas paplūdimyje buvo lemiamas.
Tuokart budėjusi Greitosios medicinos pagalbos stoties medikė Rūta Pilipavičienė mielai prisiminė mirtimi dvelkusį penktadienio įvykį pašešupyje. Specialistė teigė, kad atvykusi rado skenduolį jau šiek tiek sąmoningą. Moteris džiaugėsi, kad kariai dirbo operatyviai ir profesionaliai. Juk pirmosios gaivinimo minutės yra itin svarbios nelaimėlio gyvybei - jos lemiamos. Medikė taip pat pasidžiaugė, kad kariūnų išgelbėtas marijampolietis Gytis Iljinas sveiksta - gydomas tik dėl šokant į vandenį patirtų nesunkių sužalojimų.
- Mums beliko prisiminti, kad teikti pagalbą skęstančiajam išmokome tris pirmuosius tarnybos mėnesius tarnaudami Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke, kur bazinis kario rengimo kursas privalomas visiems pradedantiems šauktiniams, - rimtai ir pagarbiai išbėrė Audrius ir Tadas.
Įpareigojo uniformos?
- Nereikia mūsų girti, nes nepadarėme nieko, kas būtų virš mūsų galimybių - juk tik pritaikėme teorines žinias praktikoje, - kuklinosi dėmesio apsupti kariai. - Mums nebuvo ką daryti: kai mums, uniformuotiems, moterys pareiškė pasitikėjimą, jas nuvilti būtų buvę nevyriška. Ir dar labai gerai, kad buvome dviese, nes vienam būtų buvę sunkiau.
Ir Audrius, ir Tadas, kaip paprastai tokiais atvejais būna, nelinkę savo poelgį vertinti didvyriškai. Anot vaikinų, kiekvienas taip pasielgia, atsidūręs akistatoje su mirtimi, nes galvoti, ar yra kita pasirinkimo galimybė, tiesiog nebūna kada. Vis dėlto jaunuoliai neslėpė, kad lemiamu momentu ant Šešupės kranto buvo ir daugiau žmonių, tačiau jie padėti neblaiviam "gelbėtojui", nemokšiškai laikiusiam skenduolio galvą vandenyje, nepuolė. Be kita ko, kariai pabrėžė, kad padėkos bei šlovės vertas ir išgelbėto Gyčio draugas, nepalikęs bičiulio nelaimėje. Tik sekėsi jam prasčiau - esą gal veikė promilės, o gal jis, anot Audriaus ir Tado, kariuomenėje netarnavęs.
Batalione išplatinus medikų patvirtintą informaciją apie žmogaus išgelbėtojais tapusius du karius, eiliniai buvo pagerbti per karių rikiuotę. Abu tvirtino, kad tai "nebuvo maloni procedūra", nes abu anksčiau nebuvo pripratę būti dėmesio centre. Tarnybos draugai džiugiais žvilgsniais ir rankų paspaudimais įvertino išgarsintus gelbėtojus ir iki šiol nepiktai replikuoja gyvenantys su "žvaigždėmis". Kai kurie juokauja, kad Audriui ir Tadui nereikėjo kelis mėnesius rodytis televizijos "Bare", o šlovė atėjo panaši į "barmenų".
Supratę, kad smagus jų gyvenimo nuotykis bus paskelbtas spaudoje ir per televiziją, abu vaikinai suskubo apie tai papasakoti namuose - esą kad mamos pirmiau sužinotų iš pačių, o ne iš laikraščių. Tadas buvo parvažiavęs į namus pats (tai nebuvo paskatinimas už gražų poelgį, nes tokios numatytos tvarkos tarnyboje nėra), o Audrius pranešė namiškiams telefonu. Anot jų, mamos ir kiti namiškiai (abu turi po vieną brolį) labai džiaugėsi.
Išgelbėtas Gytis ar jo artimieji karių dar neieškojo. Anot "žvaigždžių", jeigu susiras, bus malonu, jeigu ne - nė vienas jų nepasiges. Svarbiausia gelbėtojais tapusiems kariams - kad Gytis gyvas, nes ne apie poelgio įvertinimą galvota pašešupyje. Oficialiai įvertinti karių "nuotykį" pasirengę bataliono darbuotojai - jie kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją dėl apdovanojimo.
Ričardo PASILIAUSKO nuotr.:
- Tadas Paulauskas (kairėje) ir Audrius Juodsnukis ir iki tarnybos, ir tarnyboje pelnė ramių, paslaugių vaikinų reputaciją
2005 07 19
