Ramutė PEČELIŪNIENĖ
- Jeigu būčiau į krantą išlipęs anksčiau, būčiau pasiekęs žymiai daugiau, - nuoširdžiai prisipažįsta 50-metis Seimo narys Vaclavas Stankevičius. net 17 savo gyvenimo metų paaukojęs jūrai. - Vis dėlto ir darbas, ir gyvenimas krante yra žymiai turiningesnis ir turtingesnis nei jūroje.
Į klausimą, nejaugi Seimo nario statusas - menkas pasiekimas, ponas Vaclavas atsako, jog iš tiesų tai nėra labai didelis pasiekimas, tačiau dabartine savo padėtimi skųstis nelinkęs. Tad kartu su V. Stankevičiumi sugrįžkime į tuos laikus, kai jis apie politiką net nesvajojo, kai jo vedami didžiuliai refrižeratoriai skrodė jūrų platybes arba galynėjosi su audromis, o paskui sėkmingai švartavosi garsiausiuose pasaulio uostuose...
Viliojo romantiškos profesijos
Ponas Vaclavas neslepia, jog yra kaimo vaikas. Jis gimė Baltarusijoje, septynių vaikų šeimoje. Būdamas ketverių metukų, kartu su tėvais persikėlė gyventi į Lietuvą, kurią vadina savo gimtine... Stankevičių šeima įsikūrė Vilniaus rajone, Buivydžiuose. Nors kaime darbo niekad netrūko, o Vaclavas pasirodė esąs labai darbštus ir linkęs prie žemės ūkio, vaikinukas dažnai iš rankų nepaleisdavo knygos. Nors gausi šeima ir neskurdo, tačiau vertėsi nelengvai, vaikai nebuvo lepinami, todėl Vaclavas vis dažniau užklupdavo save svajojantį apie žymiai geresnį, įdomesnį gyvenimą. Tad nenuostabu, jog jį viliojo romantiškos lakūno arba jūreivio profesijos....
Baigęs vidurinę mokyklą, Vaclavas vis dėlto nusprendė tapti jūrininku, todėl su dokumentais išvyko į Kijevo aukštąją karinę jūrų politinę mokyklą. Deja, įstoti nepavyko - koją pakišo didžiulis konkursas ir vaikinui teko grįžti į Lietuvą. Tuomet neliko kito pasirinkimo, kaip tiktai stoti į Klaipėdos jūreivystės mokyklą ir mokytis šturmano (laivavedžio) darbo paslapčių. Dabar V. Stankevičius džiaugiasi, kad taip susiklostė jo gyvenimas, nes neįsivaizduoja, ką šiuo metu veiktų su Kijevo aukštosios karinės jūrų politinės mokyklos diplomu... Esą būtų apšauktas geriausiu atveju KGB "rezervistu" arba kuo nors blogesniu...
Košmarai banguotoje jūroje
Pirmąjį reisą į jūrą ponas Vaclavas puikiai prisimena iki šiol. 1972 metais, baigęs pirmąjį jūreivystės mokyklos kursą, jis kartu su kolegomis trims mėnesiams atsisveikino su artimaisiais ir išplaukė į plačiuosius pasaulio vandenis. Tąsyk buvo nuplaukęs net prie Kanados krantų). Kaip ir daugelį žmonių, atsidūrusių laive, būsimąjį šturmaną žiauriai kankino jūros liga. Nuo pirmos dienos buvo nepaprastai bloga, maždaug savaitę Vaclavas nieko negalėjo valgyti, nuolat vėmė, todėl, jo žodžiais tariant, "kapitaliai sulyso"... Buvo neįprasta nejausti po kojomis žemės, nematyti kranto, draugų, artimųjų... Tomis akimirkomis vaikinas jau buvo beveik beatsisveikinąs su jūrininko profesija - tada atrodė, jog net ir sunkiausi darbai kaime yra šimtą kartų malonesni už košmariškus pojūčius banguotoje jūroje... Tačiau laikas bėgo, savijauta gerėjo ir buvo galima suvokti, jog viskas turi pradžią ir pabaigą. Pasirodo, pasibaigia net ir patys nemaloniausi dalykai. Galiausiai Vaclavas pripažino, jog negali taip lengvai pasiduoti, jog turi kažką pasiekti, juolab jog grįžti į kaimą visai nesinorėjo... Na, o praėjus dar kiek laiko pasirinkta profesija (beje, šturmanas, arba laivavedys, - pati jūreiviškiausia profesija) ėmė vis labiau patikti. Sugrįžus į krantą ir toliau tęsiant mokslus jūreivystės mokykloje, jokių dvejonių nebeliko.
Demokratijos pamokos
Baigęs studijas, V. Stankevičius gavo paskyrimą į labai didelį laivą - refrižeratorių, kuris plaukiodavo žūklės rajonuose, iš žvejybinių laivų surinkdavo žuvį ir savo fabrike perdirbtą produkciją gabendavo į įvairius pasaulio uostus. Patekusiesiems į tokius laivus-fabrikus būdavo keliami žymiai didesni reikalavimai nei mažesnių laivelių įguloms. Todėl minėtame laive įgyta praktika ponui Vaclavui labai pasitarnavo kopiant svaiginančios karjeros laipteliais...
Paklaustas, kiek šalių per tą laiką teko aplankyti, V. Stankevičius prisipažįsta, jog būtų lengviau išvardyti tuos kraštus, kuriuose nėra buvęs... Jis plaukiojo jūromis ir vandenynais, skalaujančiais Afrikos, Pietų ir Šiaurės Amerikos, Europos krantus. Ne kartą lankėsi Vakarų Sacharos, Siera Leonės, Gvinėjos Bisau, Maroko, Angolos, Namibijos ir daugelyje kitų pasaulio uostų. Tuo metu buvo ypač įdomu išlipti svetimame krante ir pajusti visiškai kitokį žmonių gyvenimo būdą. Ponas Vaclavas įsitikinęs, jog iš dabartinių Seimo narių greičiausiai pirmasis sužinojo, kas tai yra demokratija. Su ja susipažino dar sovietiniais laikais lankydamasis užsienio šalių uostuose bei matydamas žmonių bendravimą, tarpusavio santykius... Tiesa, neišlipęs į krantą to nepajusi, nes laivuose demokratijos nebuvo nė kvapo - čia karaliavo autokratija. Laivo kapitonas buvo ir tėvas, ir Dievas, kuriam visa įgula turėdavo besąlygiškai paklusti...
Į krantą - grupėmis
Beje, 1975 - 1980 metais dar nebuvo taip paprasta išlipti į svetimą krantą. Pirmoji žemė, kurią savo kojomis palietė ponas Vaclavas, buvo Ispanija. Tai įvyko 1973-aisiais metais, tačiau patirti įspūdžiai gyvi iki šiol. Tuo metu dar gyvo šalies vadovo Franko režimas buvo laikomas nedemokratiniu, tad ispanams buvo nepaprastai įdomu pasižiūrėti į laivą, atplaukusį su raudona vėliava, ir jo įgulą... Kol buvo iškraunamos prekės, (paprastai iškrovimo darbai galėdavo užtrukti net keletą savaičių), jūreivius saugojo ispanų kariai su automatais. Ir ne dėl to, kad šie būtų buvę kokie nusikaltėliai, o tiesiog buvo norima apriboti tarpusavio santykius su vietos gyventojais. Tačiau jūreiviams vis dėlto buvo leista išlipti į krantą, pasivaikščioti po miestą. Visi buvo griežtai suskirstyti grupelėmis - po 3-4 žmones. Visi privalėjo kartu grįžti į laivą... Tuomet jūreiviai pinigų beveik neturėdavo, tačiau vis tiek užeidavo į parduotuvę, galėdavo pasigrožėti daugybe neįprastų, nematytų ir labai gražių prekių. Tiesa, jūreiviai sugebėdavo nusipirkti tik vienintelio dalyko - kramtomosios gumos, kurios parveždavo dovanų ir savo namiškiams. Tačiau kartais atsirasdavo apsukruolių, kurie išėję į miestą sugebėdavo net gerokai prisivaišinti. Mat ilgą laiką prabuvę jūroje be alkoholio, išgėrę net ir butelį stipresnio alaus, jūreiviai greitai apsvaigdavo. Tokie dalykai jiems paskui liūdnai baigdavosi. Pats Vaclavas sako į tokias istorijas nesiveldavęs...
V. Stankevičius taip pat tikina, jog nė viename pasaulio uoste jo nelaukė mylimoji. Tiesiog įplaukus į kokią nors šalį pirmiausiai sužavėdavo iki tol nematytas gamtos grožis, kitoks žmonių gyvenimas, noras kiek galima daugiau pažinti tą šalį. Ypač egzotiški pasirodė Afrikos uostai. Mat šio kontinento pakrančių rajonai jau nuo seno garsėja efektyvia žvejyba, todėl kuomet pilni žuvies laivai atplaukdavo į uostą (ypač daug sykių V. Stankevičiui teko lankytis Luandoje, Angolos sostinėje), čia tekdavo užtrukti ilgesnį laiką - kartais net 20 parų. Kol laivai būdavo iškraunami, o rimtesnių pramogų jūreiviai prasimanyti negalėdavo (juk bet kokias galimybes ribojo pinigų stygius), jie įsigudrindavo nuklysti giliau į šalį. Ponas Vaclavas prisimena, jog neretai (dažniausiai viešint kokioje nors Afrikos valstybėje) jie sėsdavo į valteles, prisikraudavo šaldytos žuvies (tai vietinių gyventojų labiausiai vertinama prekė) ir upėmis nuplaukdavo į džiungles. Čia žuvį mainydavo į bananus, riešutus, kitokius egzotiškus vaisius. Tarp jūreivių ir vietinių gyventojų vykdavo labai nuoširdus bendravimas - jie vieni kitus puikiai suprasdavo, nors beveik nesikalbėdavo. Ne sykį Vaclavui ir jo kolegoms su vietiniais teko žaisti net futbolą...
Karjeros laiptais
Koks kareivis nenori būti generolu... Todėl ir V. Stankevičius, jau kiek apšilęs kojas laivuose ir baigęs jūreivystės mokyklą, net nemanė sustoti ir visą gyvenimą būti šturmanu. Jis svajojo tapti kapitonu. Tais laikais buvo sakoma, jog jūreivis padarė gerą karjerą, jeigu per 10 metų tapo kapitonu. Norint tai pasiekti, reikėdavo ne tik baigti jūreivystės mokyklą ir institutą, bet ir nuolat rodyti savo darbo rezultatus bei praeiti visas pakopas. Iš būsimųjų kapitonų buvo reikalaujama ne tik puikių teorinių žinių, bet ir praktikos, patyrimo. To siekė ir ponas Vaclavas. Beplaukiodamas jūromis, jis neakivaizdžiai baigė du Kaliningrado technikos instituto (dabar - akademija) fakultetus - laivo vadybą ir ekonomiką. Pastarųjų žinių jam reikėjo ne tik kaip laivo vadui, bet ir kaip laivo-fabriko direktoriui.... Pradėjęs nuo ketvirtojo kapitono padėjėjo, ponas Vaclavas po truputį žengė į priekį, kol galiausiai, po kiekvienos pasiektos pakopos išlaikęs egzaminus, apsigynė tolimojo plaukiojimo kapitono diplomą... Tai buvo 1986 metais. Taigi per 12 metų jis pasiekė tai, ko labiausiai troško.
Ar per 17 plaukiojimo jūroje metų niekad nebuvo iškilęs pavojus gyvybei? Atsakydamas į šį klausimą, V. Stankevičius purto galvą. Nors jam, tiek plaukiojant šturmanu, tiek vadovaujant laivo įgulai, teko atremti ne vieną didelę audrą ar uraganą (tokie reiškiniai jūroje - beveik kasdienybė), tačiau nė sykio nereikėjo akis į akį susidurti su jūreivio žūtimi. "Ačiū Dievui, kol buvau kapitonas, nenuskendo nė vienas mano įgulos narys", - neslėpdamas pasididžiavimo prisipažįsta Seimo narys... Tačiau čia pat priduria, jog jam iki šiol skaudi "Linkuvos" laivo ir jo įgulos žūtis...
Simpatiška draugo sesuo
Kol V. Stankevičius buvo nevedęs, praleisti ilgus mėnesius jūroje buvo žymiai lengviau. Tačiau kartą grįžus į Klaipėdą (tada jis dar buvo šturmanas), kolega pakvietė į svečius. Nuvažiavus į Palangą ir susiradus butą nurodytu adresu, jam duris atvėrė simpatiška draugo sesuo. Vaikinas įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Matyt, meilė buvo abipusė, nes po trijų pažinties dienų du jauni žmonės nusprendė susituokti. Po keleto savaičių Vaclavui teko išplaukti, tačiau krante jis paliko savo sužadėtinę Rimą, kuri, grįžus jam iš reiso, tapo jo žmona. Taigi dabar iš tolimųjų kraštų Vaclavas savo žmonai, o paskui - ir dviem sūnums, pradėjo gabenti dovanas. Dažniausiai pirkdavo tuo metu labai populiarų krempleną, radijo techniką, kilimus, drabužius, avalynę. Mat tuo metu jūreiviai dalį atlyginimo gaudavo valiuta ir galėjo ją išleisti pasaulio uostuose. Paprastai į juos užsukdavo grįždami namo...
Ponas Vaclavas karjerą jūroje nutraukė labai netikėtai. Kartą, sugrįžus Namo, žmona pranešė naujieną, jog senąjį butą pakeitė į didesnį. Pastarasis buvo gerokai apleistas, reikėjo remonto. Tada gyvenimo draugė pasiūlė kuriam laikui pasilikti krante ir tą butą suremontuoti... Vis dėlto ji buvo viena, su dviem vaikais, o čia reikėjo stiprių vyriškų rankų. Vaclavas nedvejodamas sutiko... Tačiau kuomet remontas buvo baigtas, jūra vilioti nustojo. Taip Vaclavas ir liko krante... Dabar V. Stankevičius pripažįsta, jog jūra, kapitono pareigos suteikė jam rimtų diplomatinių įgūdžių. Tokio meno iš vadovėlių neišmoksi. O tai labai praverčia šiandieną...
