Pašilių kaimo N kiemo gaidelį Raudongurklį jau seniai kankino depresija. Ir kaip nekankins, jei kiekvieną dieną nesėkmės. Ką, jeigu ne jį, pagavo ta begėdė lapė Snapė ir prie girnelių prirakino? Gerai, katinėlis Rainakėlis išgelbėjo, nes būtų reikėję visą amželį tarnauti už minimalią algą ir kasdien dėl skiauterės drebėti. Arba štai vėl: viešai apkaltintas, kad vištelei Rudutei akį išmušė. Nesąmonė, riešutas pats nukrito, tačiau Rudė vis karksėjo:
- Tu kaltas! Kas dabar mane, antrosios grupės regėjimo invalidę, į pačias ims? Vesk! O jeigu nevesi, teisman patrauksiu.
Kiek privargo Raudongurklis, kol išsiteisino, advokatams kiek sukišo! Ir vis tiek dėmė biografijoje, visi vaikai žino tą istoriją.
Meilėje irgi nesiseka. Tas jo haremas - senų dedeklių rinkinys, jaunesnių vos viena kita. Tačiau aptikusios tvoroje landą, tos jaunosios padraikos taip ir landžioja į gretimą kiemą, o ten tas pasipūtėlis, tas puošeiva Kanapėčius tik ir laukia su savo glamonėmis.
Prie visų šitų negandų pridėkime ir garbingo vardo diskreditavimą. Susipyks du girtuoklėliai ir ima šaukti visa gerkle:
- Tu - gaidys!
- Ne, tu gaidys!
Ir kimba vienas kitam į atlapus, ir talžo vienas kitam snukius. Nei jie gaidžiai, nei ką - skiauterės nuo pilstuko raudonos. Arba ugniagesiai. Tik neleiskite gaidžio ant stogo, tik saugokitės raudono gaidžio! Raudongurklis - ne koks gaidžiukas nesusitupėjęs, kad stogais skraidytų. Ant tvoros, tiesa, užsiropščia, ten patogu giedoti, bet ant stogo - niekada.
O prieš kelias dienas visai reali grėsmė buvo pakibusi.
- Tėvai, kirsk gaidį! Bus Kalėdoms, - paliepė šeimininkė.
Raudongurkliui kojas taip ir pakirto: nei rėkt, nei bėgt. Gerai, kad šeimininkas, pasikasęs užpakalį, pasakė:
- Geriau kalakutą. Dabar visa Amerika kalakutus kepa. Kuo mes prastesni?
Ir kaip neslėgs depresija, kai virš galvos tokie pavojai ūžauja!
Bet štai aną dieną depresijos kaip nebūta. Visi 2005-ieji, išgirdo Raudongurklis, - Gaidžio metai! Visiems gaidžiams - pagarba!
Apsidžiaugė Raudongurklis, suplasnojo sparnais, užlėkė ant tvoros ir kad užgiedos. Pagaliau ir jo kieme šventė! Iš to didelio džiaugsmo nusprendė Raudongurklis taurelę išmesti. Atsikimšo butelaitį, išlenkė vieną stikliuką, antrą, trečią - ir nuvirto be sąmonės, ir drybso vidury kiemo. Šeimininkė (kaip tame sename anekdote) ėjo pro šalį, žiūri - gaidys nebegyvas. Palietė ranka skiauterę - dar šilta. Nupešiu, pagalvojo, iškepsiu, iščirškinsiu su svogūnais - negi žinos šeimyna, kad gaidelis pats dvasią išleido.
Kaip tarė, taip ir padarė. Nupešė Raudongurklį plikai, o tas bepešamas ėmė ir atsigavo. Šeimininkė stvėrėsi už galvos - oi, oi, oi, ką aš padariau! Toks geras gaidelis buvo! Kaip jis dabar gyvens plikas? Juk žiema.
Pasiuvo šeimininkė Raudongurkliui raudoną sermėgą, žalias kelnes, aprengė ir kieman paleido. Dirst Raudongurklis į savo atvaizdą balutėje ir iš džiaugsmo užgiedojo - koks džentelmenas!
- Mečiau gerti, pradėjau gražiai rengtis, - paaiškino kiemo vištoms. - Gali būti, kad ir į Seimą pradėsiu balotiruotis. Ten tai jau pagiedosiu!
Statys Varneckas, Rokiškis
