Ar esame linkę pasveikinti uniformuotuosius tvarkos saugotojus jų profesinės dienos proga, ar turime už ką jiems padėkoti, kokį šalies policijos įvaizdį esame susidarę, klausėme mūsų skaitytojų.
Nijolė L., studentė:
- Mūsų "angelams sargams" linkiu ištvermės jų darbe ir pakantumo piktai lietuvių tautai. Aš neturėjau savos nuomonės apie mūsų policiją, kol mano bendraamžė draugė tapo dviejų žagintojų auka. Ji svarstė, ar verta kreiptis į policiją, jeigu laukia nemalonios apklausos, ekspertizės, akistatos, viešumas ir abejonės dėl siekiamos tiesos. Draugei labai padėjo jauna tyrėja Jurgita, vilnietė (nusikaltimas įvykdytas Vilniuje), tapusi jai ir kunigu, ir guodėja, ir advokate, ir psichologe. Todėl manau, kad mūsų policijoje darbuojasi daugiau rimtų, dalykiškų, supratingų ir norinčių gerai atlikti pareigas žmonių. Prašalaičių ir perėjūnų, žinoma, irgi yra, kaip ir visur.
Vida R., Kazlų Rūdos gyventoja:
- Nuomonę apie policiją susidariau tik per šiuos metus, kai mano giminaitis papuolė į bėdą - buvo apkaltintas pasikėsinęs išžaginti nuošaliame kelyje užkluptą nepilnametę mergaitę. Dabar tvirtai sakau, kad neturiu su kuo sveikinti policininkų, nes jie linkę nueiti lengvesniuoju keliu - tiesos neieško, dirbti skuba "vardan medalių", o tokia jų veikla morališkai žudo tuos, kurie pateko į tą "mėsmalę". Mano giminaitis, tapęs įtariamuoju, buvo "spaudžiamas" Kazlų Rūdos policijoje (galite suprasti, kaip...), kol prisiėmė kaltę. Teisme jis bandė kalbėti apie tikrąją tiesą, tačiau niekas jo jau neklausė - melo mašina jau buvo įsivažiavusi. Niekas iš pareigūnų nepatikrino kaimo gyventojų kalbų, kad toji nepilnametė - šeimos "biudžetas": ji kaip masalas "išmetama" į slidžias situacijas, kad užkibtų vyrai, iš kurių vėliau būtų galima pasipelnyti. Mano giminaitis sumokėjo tai šeimai 5 000 litų, nors mergaitės tikrai neišniekino, bet vis tiek buvo nuteistas. Tai koks čia teisingumas? Policijai pirmiau reikia sutvarkyti, kad toji nepilnametė nevaikštinėtų tamsiu, nuošaliu keliu viena ir negundytų silpnavalių!
Arnoldas, studentas:
- Žmonės apie policiją prišneka įvairių dalykų. Tiesą pasakius, ne visi jie yra iš piršto laužti. Niekam ne paslapti - kelių policija kaip ėmė pinigus iš žmonių už mažesnes bausmes arba pažeidimo nepaisymą, taip ir ima. Be abejo, atsiranda kyšininkų ir kitose policijos įstaigose. Bet apie visus taip kalbėti negalima. Nesu susidūręs su teisėsauga tiek, kad nusikaltimą stengčiausi išpirkti pinigais, todėl negaliu ir kalbėti, kad yra taip, yra kitaip. Tačiau visuomet prisiminsiu policijos pareigūną iš Trakų Edviną Girdautą, kuris puolė manęs gelbėti, kai žuvaudamas įlūžau į eketę. Jis taip pat buvo poledinės žūklės mėgėjas ir žvejojo netoli manęs. Tiesą sakant, jis ir buvo mane perspėjęs neiti ten, kur nutiko bėda, bet aš maniau, kad esu gudresnis ir neklausysiu "senio". Beje, jisai vienintelis ir prišliaužė prie manęs besikepurnėjančio lediniame vandenyje. Tuo tarpu kiti žvejai stovėjo atšokę kuo toliau, kad tik patys neįlūžtų, ir ginčydamiesi, kuriuo numeriu skambinti, mėgino iškviesti gaisrininkus. Kol šie būtų atvažiavę, būčiau buvęs jau po ledu. Todėl dabar esu laimingas galėdamas pasakyti ačiū policininkui Edvinui Girdautui, kuris tądien mane ištraukė.
Rozalija, vilnietė pensininkė:
- Esu labai dėkinga policijos pareigūnui Valdemarui Doveikiui. Tai mano kaimynas ir tikrai puikus žmogus. Į jį visuomet gali kreiptis pagalbos, nesvarbu - diena ar naktis, išeiginė ar šventinė diena. Neseniai dingo mano šuo, vardu Tikis. Tai paprastas kieminukas, jau ne toks ir jaunas, tačiau man, vienišai pensininkei, labai mielas ir reikalingas. Tiesiog vieną dieną išvedžiau pabėgioti, paleidau nuo pavadėlio ir jis nebegrįžo. Tiesą sakant, nė nemaniau dėl to kreiptis į kaimyną, tiesiog jį sutikau laiptinėje ir išsipasakojau apie bėdą. Ir ką jūs manot? Tuoj pat sėdom į jo automobilį (ne tarnybinį, žinoma - išeiginė žmogui buvo). Dar sykį apvažiavom kvartalą, nors ir vėl nieko neradom. Kitą dieną Valdemaras pasiūlė nuvažiuoti į Gyvūnų globos draugiją... Ir iš tiesų, Tikis buvo ten. Pasirodo, jis priklydo prie kažkokių žmonių durų, matyt, "senukas" supainiojo namus. Šie ir paskambino gyvūnų globai. Jei ne Valdemaras, nebūtume radę Tikio ir jis būtų buvęs užmigdytas, o dabar ir vėl linksmina mano gyvenimą.
