Apie teisėją, taip ir nepasiekusį kosmoso platybių
Iš Garliavos (Kauno r.) kilęs Nerijus Brinevičius (33 m.), kaunietės advokatės Juzefos Brinevičienės ir Kauno rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Sigito Brinevičiaus sūnus, teisininko karjerą pradėjęs Kauno apygardos teisme (dirbo įstaigos vadovo patarėju), nepabūgo provincijos ir jau šeštuosius metus darbuojasi Marijampolės rajono apylinkės teisme. Teismo pirmininko pavaduotojas, kolegų teigimu, laikomas bene rimčiausiu ir uždariausiu iš trylikos čia dirbančių teisėjų. Pabandėme jį prakalbinti. Pradėjome nuo minčių apie darbą...
- Už grotų atsidūrę nuteistieji dažnai mėgsta įtikinėti, kad buvo nuteisti nepagrįstai. Ar skelbiant nuosprendį jums niekada nesukirbėjo mintis, kad žmogų į nelaisvę siunčiate vis dėlto nors vieną procentą abejodamas?
- (Ilgėliau pamąstęs - I. Z.) Manau, kad tikrai nekalto žmogaus už grotų nepasiunčiau. Bent jau mano sąžinė rami. Be to, nebuvo girdėti ir jokių skandalų, kuriuos sukeltų mano nuteisti asmenys.
- Ar lengva rašyti nuosprendį žinant, jog tolesnis žmogaus likimas - tik jūsų rankose?
- Nerimo buvo tik pačioje pradžioje. Žili plaukai tai išduoda - rodo, ar dažnai taip būna. (Žilų plaukų matyti ne per daug - I. Z.) Pirmąjį ar antrąjį nuosprendį, kurį turėjau parašyti sutrumpintą (!), jį pradėjęs dieną, be jokios pertraukos rašiau gal iki kokių penkių ryto... Reikėjo nuspręsti automobilyje buvusių daiktų vagies likimą. Pamenu, vis svarsčiau ir dėl nusikaltimo kvalifikacijos, ir dėl skirtinos bausmės - ar ją skirti realią, ar atidėti.
- Tai gal būtų lengviau, jeigu Baudžiamasis kodeksas nepaliktų pasirinkimo laisvės "nuo - iki", o būtų itin kategoriškas?
- Teisėjui būtų lengviau, o teisiamajam - tikrai sunkiau. Kita vertus, kiekvienas nusikaltimas ir jo aplinkybės, kiekvienas teisiamasis ir jo motyvai - visada skirtingi. Kartais detalė lemia, kad tą patį nusikaltimą tuo pat metu padarę asmenys gauna skirtingas teismo bausmes.
- Kokio pobūdžio bylos jums sunkiausios ir nemaloniausios?
- Tos, kurios būna neaiškios - likę abejonių, nepašalinta dvejonių ir panašiai.
- Bet juk tokios bylos turėtų net nepasiekti teismo.
- Na, jeigu taip būtų, tai teismuose nebūtų išteisinamųjų nuosprendžių. Tiesa, tokių faktų nedaug - štai mūsų teisme pernai buvo išteisinta 11 asmenų. Vadinasi, po policijos tyrimo neaiškumų dar lieka. Juk sena tiesa: geriau palikti laisvėje kaltą, negu pasodinti nekaltą.
- Teisėjai dažnai sako, kad nuosprendį paskelbė nesivadovaudami jokiomis emocijomis - tik įstatymu. Tai kur jums pasiseka nugrūsti tas emocijas?
- Galiu kalbėti tik pas apie save ir iš karto akcentuoti, kad teisėjas irgi yra žmogus - emocijos niekur nepradingusios. Iš tiesų kartais labai sudėtinga suderinti savo emocijas ir įstatymo reglamentuotas tiesas. Nagrinėdamas bylą sveriu: padarytas sunkus ir pavojingas nusikaltimas, kaip jį traktuoja Baudžiamasis kodeksas, gresia realus laisvės atėmimas, bet žinau, kad asmuo nusikalto pirmą kartą, elgiasi taip nuoširdžiai, kad stovint net jo kojos virpa, gailisi, neatstumtas artimųjų, kurie juo pasitiki. Tada manyje turbūt ir suveikia tas žmogiškasis faktorius - paskiriu lengvesnę bausmę.
- Apskritai bausmių politika visuomenei kelia neigiamų emocijų - ypač kai iš pataisos namų išleidžiami nusikaltėliai, atlikę vos pusę bausmės...
- Asmeniškai aš nelinkęs paleisti žmogžudį ar, sakykime, žagintoją iš "zonos" anksčiau laiko, kai likusi vos mažesnė pusė bausmės dalies. Bet esu girdėjęs apie tokius nuskambėjusius atvejus, kai vakarykščiai kaliniai, kuriais pernelyg anksti pasitikėjo teismas, netrukus padarė naujus rimtus nusikaltimus. Manau, kad tai nėra dažni faktai - juos pavadinčiau pavyzdžiais, kuriais nereikia sekti. Taip pat manau, kad dabartinė mūsų bausmių politika yra labai liberali.
- Teko stebėti vieną jūsų posėdį, po kurio dėl reketo kaltas jaunuolis buvo iškart išleistas į laisvę, nors prieš tai buvo ilgokai jo ieškoma pasislėpusio, trukdančio Temidės darbą. Policininkai tada keikėsi, kad be reikalo valstybė mokėjo pinigus ir tą vaikiną parsigabeno iš Vokietijos, kur jis buvo sulaikytas.
- Pamenu tą atvejį, bet ir šiandien padaryčiau tą patį. Vaikinas buvo teisiamas pirmą kartą, už nesunkų nusikaltimą, nukentėjusieji patys prašė nutraukti baudžiamąją bylą. Policininkus, padėjusius daug pastangų dėl to įvykio ištyrimo, aš suprantu, bet jie tegul nepyksta ant teisėjų: mes dirbame savo darbą, o jie - savo. Atsidūrę mūsų vietoje turbūt elgtųsi taip pat.
- Ar jūsų neerzina nukentėję asmenys, kurie vėliau, prasidėjus teismams, pradeda gailėtis kaltinamųjų ir stengiasi viską pakreipti kita linkme?
- Yra visokių situacijų ir tokio pasikeitusio elgesio motyvų. Man dar nė viena nusikaltimo auka per posėdį neišrėžė, kad teisiamajam atleidžia ... iš baimės. Daugeliu atvejų abi pusės akis į akį susitinka teisme, auka girdi kaltinamojo atgailą, jaučia jo nuoširdumą, mato, kaip elgiasi - tikrai išgyvena ar apsimesdamas. Visa tai įvertina ir pasako savo nuomonę. Dėl to juk negaliu erzintis.
- Kokie nusikaltimai, nagrinėjami jūsų teisme, yra bene dažniausi?
- Vagystės iš automobilių. Tai vis dar nepažabojami nusikaltimai ir visuomenė dėl to labai piktinasi. Aš ir pats, kai dar nedirbau teisėju, nukentėjau nuo tokių ilgapirščių. Manau, reikėtų atsižvelgti, kad šie nusikaltimai labai populiarūs, dažni, ir atsakomybę už juos griežtinti.
- Teisėjai labiausiai nemėgsta kalbėti apie savo algų dydį, o visuomenėje tik ir sklando gandai, kad teisėjai - turtingiausi žmonės, bet vis tiek ima kyšius.
- Tos algos - tai santykinis dydis: vienam teisėjo alga atrodo labai didelė, kitam - per maža. Man ji yra pakankama. Apskritai tai išpūstos tos kalbos apie svaiginančio dydžio teisėjų algas. Tuos "kosmosus", kuriuos įsidėmėjusi ir vis linksniuoja visuomenė, uždirba tik mažuma teisėjų. Manau, kad algos dydis įtakos kyšiams neturi - tai nesusiję. Ar paimti siūlomą kyšį, priklauso tik nuo paties žmogaus. Kitas, ir kelis tūkstančius uždirbdamas, susigundys papildomais keliais litais. Man, deja, dar niekas niekada nesiūlė jokio kyšio. Kartą, paskelbus sprendimą civilinėje byloje dėl žemės nuosavybės, viena nudžiugusi moteris nesusilaikiusi šūktelėjo man girdint: "O, nė butelio nepasiėmiau!" Nežinau, ką ji turėjo mintyje - ar man tą butelį būtų siūliusi, ar pati su kuo nors būtų skubiai atidariusi ir pasivaišinusi...
- Tai gal apie jus jau lekioja legendos, esą šis teisėjas neprieinamas arba pasielgia atvirkščiai, kai bandoma jį papirkti?
- Na, į akis šito man niekas nesakė. Gal už akių kaip nors ir kalbama.
- Ar pritariate nuomonei, kad teisėjo darbas rizikingas?
- Man dar niekas negrasino, todėl neturiu pagrindo taip manyti, tačiau žiniasklaidos išgarsinti faktai rodo kitaip. Antra vertus, juk teismuose dirbame su įvairaus plauko kontingentu, kuris nestokoja fantazijos nenuspėjamiems "žygiams". Neslėpsiu - kartais pagalvoju dėl savo šeimos saugumo. Bet turbūt taip mano visi vyrai. Turbūt mano darbo patirtis dar ne tokia didelė, kad galėčiau nesustodamas pasakoti apie nepatenkintų piliečių grasinimus, reikalavimus atleisti iš darbo, įtarimus, keiksmus. Kai išeinu iš salės, gal ir burnoja kas nors.
- Gal kada nors pasvarstote, ar bėgant metams kuo nors keičiasi nagrinėjamų bylų pobūdis ir nusikaltėliai?
- Labai apmaudu, kad daugėja beprasmių nusikaltimų. Teisiamųjų suole atsidūrę asmenys net nesuvokia, negali paaiškinti priežasčių, kodėl jie taip padarė. Tai žiauru. Be to, nerimą kelia ir jaunėjantis nusikaltusių asmenų amžius. Dar nepilnametis - o teisiamas jau trečią ar ketvirtą kartą. Taip pat auga įžūlumo laipsnis.
- Kodėl visuomenė vis tebėra nepatenkinta teismų darbu, dažnai nereiškia didesnio pasitikėjimo?
- Na, čia turbūt paprastas atsakymas: teisme juk susitinka dvi susipriešinusios pusės. Teisėjas labai retai pamalonina abi - viena pusė paprastai jaučiasi nepatenkinta. Kitaip ir būti negali - juk ne premijas žmonėms čia daliname.
- Turbūt didžiausią pasitenkinimą jaučiate, kai išteisinate žmogų?
- O kodėl reikia tuo džiaugtis? Juk jei vienas išteisintas, vadinasi, kitas lieka neišaiškintas ir nenubaustas - o pats nusikaltimas juk niekur nedingsta, jo auka kenčia ir laukia toliau.
- Tai kodėl pasirinkote tokį darbą, jeigu jame tiek daug neigiamų emocijų?
- Galima prisvarstyti visaip - ir apie norą vykdyti teisingumą, ir apie viltį įrodyti žmonėms, kad teisingumas Lietuvoje vis dar yra. Mano atveju "kalčiausi" mano tėvai ir šeimos tradicija. Abu jie - teisininkai. Ši dvasia tvyrojo namuose nuo vaikystės. Man patiko ir sekėsi humanitariniai mokslai, todėl ir pasirinkau teisę. Tėvai į namus neparsinešdavo darbo problemų, tad manęs nuo būsimo darbo neatbaidė. Kiek save prisimenu, ankstyvoje vaikystėje, kaip ir dauguma vaikų, norėjau būti kosmonautu! Bet, atrodo, pasąmonėje jau buvo užkoduota kitaip: kartą tėvų sutikta mano pirmoji mokytoja, sužinojusi, kokį kelią pasirinkau, priminė, kad net ir pradinėse klasėse rašiau norįs būti prokuroras - kaip tėtis!
- Ar norėtumėte, kad jūsų šeimos tradiciją tęstų jūsų dukra?
- Gabrielei dar tik devyneri - ji trečiokė. Sunku pasakyti, kur pakryps jos polinkiai, kokie bus gabumai. Labiausiai norėčiau ir linkėčiau, kad dukra užaugtų dora, sąžininga ir būtų laiminga. Kokią profesiją rinksis, priklausys tik nuo jos pačios.
- Ar esate buvęs dukters mokykloje, ar pažįstate jos mokytoją, domitės mokslu ir elgesiu?
- Tikrai lankausi jos mokykloje. Dėl pagalbos ruošiant pamokas esu lyg ir išlaisvintas - ji lanko prailgintos dienos grupę ir joje viską paruošia. Dukros auklėjimu užsiimu panašiai tiek, kiek ir žmona.
- Jūsų žmona Žydrūnė - farmacininkė. Abu esate suinteresuoti, kad jus supantys žmonės būtų visapusiškai sveikesni, kad jiems kuo mažiau skaudėtų (tai - ir apie teisėjo darbą). Ar laisvalaikis - irgi abiejų reikalas?
- Visaip būna. Kai tas laisvalaikis leidžiamas namuose ar kelionėse, būname kartu. Bet aš dar mėgstu pažvejot, pamedžiot - moterims patinka tik pati gamtos aplinka, o ne žuvų ar žvėrių gaudymas. Be to, dar žaidžiu krepšinį - ir čia žmona kartu nebėgioja. Esu Kauno apygardos teismų krepšinio komandos, kuri pernai tapo turnyro nugalėtoja, centro puolėjas. Galiu tik pasakyti, kad laisvalaikiu jau moku atsiriboti nuo darbo įtampos ir problemų. Net ir bendraudami su kolegomis po darbo apie darbą jau nekalbame.
- Ar įteikiate žmonai gėlių, jeigu nėra jokios rimtesnės progos?
- Gėda prisipažinti, bet galėčiau dažniau tai daryti. "Garsiau" švenčiame tik Kalėdas ir Velykas, gimtadienius paminime artimiausiųjų rate.
- Esate toks rimtas, kad net nesitikiu žaismingo atsakymo apie teisėjo apsilankymus Marijampolės kavinėse, baruose. Ar teisėjo mantija jus varžo?
- Galėčiau pafilosofuoti, kad teisėjas yra vieša figūra ir visada privalo įvertinti savo elgesį visuomenėje. Turbūt skaitytojams pasirodysiu neįdomus - nesijaučiu suvaržytas ir man nereikia savęs laikyti, "imti į rankas", nes tiesiog esu toks. Koks? Nepažeidinėju savo kodekso! Ir kitiems tai patariu. Bet... alų mėgstu, nes jis (lietuviškas, nestiprus) man yra skanus.
- Ar jautriai reaguojate į kritiką?
- Dar nebuvau tokioje situacijoje, kad papiktintų. Kritiką reikia priimti realiai.
- Gal esate aistringas loterijų dalyvis?
- Tikrai ne. O dukra jas mėgsta. Esu įsitikinęs, kad visos pergalės ir visi laimėjimai pasiekiami tik darbu ir atkaklumu. Bet ir pripažįstu, kad yra žmonių, kurie turi daugiau sėkmės. Aš negaliu pasakyti, kad man gyvenime nesiseka: kol kas sėkmių būta daugiau nei nesėkmių.
- Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotr.:
- Teisėjas N. Brinevičius tęsia tėvų tradiciją
