Gydytojo autoritetas neįgyjamas jokiomis studijomis
Kalvarijoje (Marijampolės apskr.) gyvenantis ir jau 87 metų sulaukęs gydytojas pensininkas Henrikas Sinkus tapęs tarsi viena iš šio miesto legendų. Moterų daktaru mieliau vadinamas ginekologas savo darbo stažą skaičiuoja šešiomis dešimtimis metų. 1987 metais pradėjęs dirbti savo namuose (gavo leidimą verstis privačiai), aktyvią ginekologo veiklą garbaus amžiaus gydytojas pristabdė tik pernai. Dabar jis pacientes dažniau tik pakonsultuoja. H. Sinkus pašnekovus traukia savo inteligencija, santūrumu, patirtimi. Daktaras neabejingas nūdienos problemoms.
- Neseniai viešumon iškilęs skandalas dėl globos namuose lytiškai pažemintos septynerių metukų globotinės prašyte prašo jūsų, itin didelę darbo patirtį turinčio ginekologo, komentaro - tai žaidimas, nusikaltimas ar išsigimimas?
- Man sunku komentuoti nežinant visų tų įvykių aplinkybių ir detalių, bet aš linkęs tai vadinti žaidimu. Juk vis dėlto ir tie berniukai, ir mergaitė - dar tik vaikai. Asocialiose šeimose augę jie negavo iš tėvų jokių auklėjamojo pobūdžio žinių, paaiškinimų. Jie ne sekso filmus žiūrėję, o stebėję tikrą amoralaus gyvenimo "kiną". Toks matymas paprastai paskatina ankstyvą lytinį potraukį. Greičiausiai tie vaikai žaisdami atkartojo suaugusiuosius - turbūt patyrė ir pasitenkinimo jausmą. Tada parūpo "žaisti" dar ir dar kartą. Ir pats atsimenu, kad 13-15 metų berniukus labai domina lytinio gyvenimo klausimai. Tėvai, kai jų vaikai tokio amžiaus, turėtų būti ypač atidūs ir budrūs. Esu beveik tikras, kad tie berniukai globos namuose ir šiandien dar nesuvokia, ką padarė ir sau, ir jų auka tapusiai mergaitei. Suprantu, prokuratūra pritaiko straipsnį, veda į teismą, bet kas įsigilins labiau, kas padės tiems vaikams grįžti į doros kelią?
- Kaip manote, kodėl anksčiau tokių faktų vis dėlto buvo mažiau?
- Tai priklauso nuo auklėjimo. Kai man buvo 17 metų, kapelionas per tikybos pamokas labai daug aiškindavo apie lytinį gyvenimą, galimas jo pasekmes. Dvasininkas buvo gerai pasiruošęs teoriškai. Sakydavo, kad palydėjus mergaitę nekaltas pabučiavimas vėliau virsta įprastu veiksmu ir veda jau prie kitų - "kaltų" - dalykų. Kapelionas drąsiai paaiškindavo apie lytinį potraukį. Pamenu, sakydavo, kad pajutus tokį potraukį reikia būti atsargiam ir neskubėti pasiduoti jausmui - pagalvoti apie savo sesutę ar net mamą, kurias "atakuotų" irgi aistros vedamas vyriškis. Kai kam tokie patarimai tapdavo gyvenimo norma. Be to, mano mokymosi laikais ankstyvi lytiniai santykiai buvo laikomi moraliniu nusikaltimu - nuodėme. Toks auklėjimas duodavo savų rezultatų - jaunimas to paisydavo. O kas šiais klausimais auklėja dabar? Tėvai užsiėmę savo darbo ar bedarbystės padiktuotomis problemomis - jų vaikus neretai auklėja seneliai. Bet vyresnio amžiaus žmonės juk drovisi kalbėtis intymiais klausimais - esą apie tai su vaikais lai kalba jų tėvai. Taip ir sukasi uždaras ratas, į kurį smalsūs paaugliai įsileidžia... televiziją! O televizija - tokia, kokią mes dabar ją turime, manau, turėtų būti atsargesnė.
- Pareikškite savo nuomonę apie prostituciją - ar esate už tai, kad ją reikėtų legalizuoti, kaip pastaraisiais metais apie tai kalbama vis garsiau?
- Būsiu turbūt nemadingas ir pasakysiu - aš esu prieš prostitucijos legalizavimą. Jau ir dabar, kai ji draudžiama, laisvo elgesio moterų ir jų sukeltų problemų yra pakankamai. Kuo toliau, tuo gražiau - prostitutėmis dirbama jau nuo paauglystės! Tokių "darbininkių" yra ir Kalvarijoje - juk pasienio miestas. Ateidavo pasitikrinti, bet apie jų veiklą pasakydavo tik kitos eilėje laukdavusios pacientės - pačios prostitutės nei išvaizda, nei elgesiu prie gydytojo kabineto durų neišsiskirdavo. Savo gyvenimo istorijų jos man nesipasakodavo: jeigu būdavo viskas gerai, tuoj pat ir atsisveikindavome, jeigu sukeldavo kokių įtarimų, nukreipdavau pas odos ir veneros ligų gydytojus. Neslėpsiu - kelios prostitutės buvo atėjusios dėl nepageidaujamo prasidėjusio nėštumo.
- Abortai, jūsų požiūriu, turbūt irgi netoleruotinas reiškinys?
- Toleruotinas tik tada, kai nėštumas yra pavojingas moters sveikatai. Kiekvienas "gramdymas" labai pakenkia moters ateičiai - ir sveikatos, ir moralės, sąžinės požiūriu. Abortas - tai jau kraštutinis atvejis. Savo pacienčių niekada neauklėdavau ir nemoralizuodavau, nebardavau - tik patardavau. Aktyviaisiais mano darbo metais Sveikatos apsaugos ministerija skatino gimdymus, net savotiškai įpareigodavo siekti nustatytų rodiklių. Būdavo, kad Kalvarijoje (dabar čia gyvena apie 6 000 gyventojų) kasmet gimdavo po 400-500 vaikučių! Aš net esu paskaičiavęs, kad vien mano rankomis pasaulį išvydo apie 8 000 naujagimių. Dabar tai - tik prisiminimai. Kita vertus, pastebime, kad dažniau daugiavaikės motinos yra asocialaus gyvenimo rezultatas. Kaip tai pakeisti? Manau, tai gali padaryti tik geranoriškai nusiteikusios valstybės galvos. Nei abortai, nei sterilizacija negali būti priemonės asocialių moterų gimdymams sumažinti. Nelaimingų vaikučių ateitis - jau ne medikų, o šalies vadovų kompetencija. Manau, galima daug ką pakeisti į gera, tik reikia pasukti galvas.
- Toleruotumėte ir faktą, kad būsimoji gimdyvė - stiprios psichikos ligos kamuojama moteris?
- Tam tikra prasme tai būtų prie išimčių, kai nėštumas kenkia moters sveikatai. Buvę, kad psichikos ligonių pensionato globotinės laukdavosi. Vienos taip ir pagimdė, bet vaikelių pačios neaugino, kitos patyrė persileidimus. Pamenu, kartą atėjo moteris ir pasakė, kad jos dukteriai, psichikos ligonei, reikėtų atsikratyti nėštumo. Moteris maldavo, rankas man bučiavo, kad tik imčiausi operacijos. Sakė, kad jai ir taip vargas prižiūrėti dukterį - sunkią ligonę. Pati nėščioji tam prieštaravo - labai jau norėjo kūdikėlio. Paveikti jos negalėjome. Gimė berniukas, kuris tuoj papildė kūdikių namus. Po kokių devyniolikos metų mano namų slenkstį peržengė nepažįstamas jaunuolis. Prisistatė, kad užaugęs Alytaus vaikų namuose. Jis labai norėjo susirasti savo motiną - laidos "Atleisk" dar nebuvo, o ir laikraščiai giminių nesuvedinėdavo. Man iš karto kilo mintis, kas galėtų būti jo motina, tačiau reikėjo susirasti ir perversti archyvus, viską sutikslinti ir tik tada pasakyti. Paprašiau vaikino atvykti kitą kartą. Jis ir atvyko, bet manęs namuose nerado. Daugiau jis nebepasirodė - gal pamanė, kad nė nesiruošiu jam pagelbėti, gal kitais keliais gimdytoją susirado. Dabar tam vaikinui, kurio vis dar laukiu ir jo dokumentus tebeturiu, būtų kokie 35 metai. Kai prisimenu, pasidaro graudoka.
- Gydytojau, ar pasipasakodavo pacientės buvusios išprievartautos? Gal net sutuoktinių prievartą patyrusios?
- Žinoma, buvo ir tokių, ir tokių. Pastebėjau, kad išprievartautos moterys anksčiau buvo drovesnės, baikštesnės. Savo bėdas jos man atskleisdavo kaip kunigui ir labai baimindavosi, kad niekas nesužinotų. Ir jos, ir jų motinos domėdavosi, ar prievartautojas neužkrėtė kokia liga, ar neužmezgė gyvybės. Į tuometinę miliciją nueidavo tik viena kita. O sutuoktinių prievartaujamos moterys - irgi nemenka "statistika". Tokios irgi tylėdavo, nes ir skyrybų bijodavo, ir vyrui grėsusios bausmės, nelaisvės, o labiausiai baimindavosi apkalbų.
- Pastaraisiais metais specialistų pranešimuose vis daugiau informacijų apie sifilio ir kitų lytiniu keliu plintančių ligų paliestus asmenis. Sakykite, kuriuo laikotarpiu tokių ligonių buvo daugiausia?
- Mano paskaičiavimu, daugiausia tokių ligonių buvo septintajame dešimtmetyje. BAM-as, kitos komjaunuoliškos statybos, atverti uostamiesčiai - tai lėmė atsitiktinius keliaujančio jaunimo lytinius santykius. Vėliau šios ligos buvo kiek "pažabotos" - pasitarnavo spauda, švietimas, profilaktika. Pastaruoju metu sifilis, gonorėja ir kitos panašios ligos vėl kelia galvas. Manau, dėl to, kad vėl gyvename nauju tempu: pusryčius valgai Vilniuje, o pietauti jau gali ir Maskvoje! Akcentuoju tik viena - laiku ir kompetentingai gydomos šios ligos yra išgydomos. Net ir nėščia moteris, sirgdama, sakykime, sifiliu, vykdydama gydytojo reikalavimus išgydoma, o jos kūdikis gimsta visiškai sveikas. Sifilio neišsigydžiusios gimdyvės vaikelis gali būti akių, dantų, proto ligonis. Na, o gonorėja šiais laikais - tai kaip sloga, kaip gripas.
- Daktare, paminėjote apie 8 000 naujagimių. Per tuos ilgus darbo metus turbūt buvo ir skaudžių netekčių? Kiek moterų, tėvų jums grasino teismais?
- Iš tiesų naujagimių mirtingumas nebuvo didelis - kasmet vienas kitas atvejis Kalvarijoje. Beje, ši tema man primena ir malonių akimirkų. Būdavo, gimsta silpnas kūdikis, tad tėvai skuba jį pakrikštyti. Tarybiniais metais tai buvo slepiama. Įsileisdavome kunigą į ligoninę, jis tyliai atlikdavo visą ceremoniją. Ne kartą man tekę tokiose skubiai suorganizuotose krikštynose ir krikštatėviu būti! Kita vertus, nepasakysiu nieko naujo - kiekviena mirtis, ypač kūdikio, yra itin skaudi, ilgai išgyvenama ieškant galimų klaidų. O klaidų nedaro tik tas, kas nedirba. Bet man teismu tikrai negrasino nė viena gimdyvė, nė vienas tėtis. Pacientų ir medikų santykiai, ištikus nesėkmei, labai priklauso nuo paties mediko. Argi tos klaidos daromos tyčia? Ne. Pacientai paprastai pasigenda didesnio dėmesio, švelnesnio žodžio, atidos. Gydytojams, tikiu, netrūksta nei žinių, nei kompetencijos, tačiau pacientus atstumia nenoras parodyti jautrumą ligoniui, įsigilinti į jo problemas. Drausmės stoka darbe, aplaidumas - irgi blogybės. Iš kitos pusės - reiklesnis ir dirglesnis, gal ir daugiau išmanantis, kitų patirtimi užsikrečiantis pacientas. Kiekvieną ligonį labai veikia gydytojo autoritetas, bet tai neišmokstama jokiomis studijomis.
- Kodėl apskritai pasirinkote ginekologo specializaciją? Ar darbo pradžioje moterys, pamačiusios kabinete vyrą, nepabėgdavo?
- Ginekologu tapau atsitiktinai. Studijuodamas Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete vedžiau to paties kurso draugę Valeriją Bulotaitę. Greitai gimė du sūnūs. Baigiantis karui mūsų jauną ir gausią šeimą varžė sunki materialinė padėtis, tad kurso draugo paragintas, nors buvau dar paskutiniajame kurse, nutariau pradėti dirbti. Kurso draugas "nukreipė" dirbti ginekologu - esą labiausiai turėjau supratimą apie moteris, nes jau buvau ir vedęs, ir tėvas. Po to dešimt metų praleidau tremtyje - dirbau ir chirurgu, ir ginekologu-akušeriu. Grįžęs į Lietuvą 1956 metais taip ir likau moterų daktaras. Atvejo, kad būtų pabėgusi nors viena pacientė vien dėl to, jog esu vyras, tikrai nežinau - kur reikėjo dingti Kalvarijos moterims, jeigu mieste daugybę metų buvau vienintelis ginekologas?..
- O žmona ar niekada nekeldavo pavydo scenų - juk tokiomis intymiomis aplinkybėmis bendraudavote su moterimis?
- Niekada. Jeigu ji pati nebūtų medikė, gal būtų buvę kitaip. Faktas, kad iki šiol gyvename kartu ir džiaugiamės dviejų sūnų šeimomis ir net proanūkiais, turbūt yra iškalbingas.
- Dėkoju už pokalbį. Sėkmės jums ir sveikatos.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.: gydytojas H. Sinkus
