Dar širdyje ne sutema, arba apie senelį - anūkės bendraamžį!
Ir kaip tos sutemos ponui Januarui širdį temdys, jei praėjusį rudenį atšventęs 54-uosius, vyriškis jaučiasi esąs kone perpus jaunesnis! Alytiškio Januaro Matučio krūtinėje jau septinti metai plaka per eismo avariją žuvusio 23 metų jaunuolio iš Pasvalio Dariaus Zakio širdis...
- Tad ar iš tikrųjų tamstos sveikata tokia puiki, ar tiesiog esate didelis optimistas? - pirmiausia ir pasiteiravome Alytuje, nuosavame name Dailidžių gatvėje, gyvenantį Januarą Matutį.
- Jei normaliai jaučiuosi, negaliu sakyti, kad kas nors blogai. Taip, pažįstu ne vieną sveiką žmogų, kuris tik ir skundžiasi: tai tą sopa, tai aną, tai to negalįs valgyti, tai kito... Metų metais vaikšto pas gydytojus, trukdo jiems dirbti, ieško ligų, įsivaizduoja esą patys didžiausi ligoniai. Aš toks sukiuręs nesijaučiu, nemėgstu nei pats skųstis, nei klausytis dejuojančiųjų.
- Bet juk esate antrosios grupės invalidas, kasdien vartojate daugybę vaistų!
- Po operacijos jų vartojau dar daugiau - dvi spintelės prie lovos buvo jais apkrautos, tabletes rydavau saujomis. Dabar savijauta kur kas geresnė - pakanka du kartus per dieną išgerti po kelias tabletes. O va dėl invalidumo tai šiek tiek pykstu ant alytiškių daktarų - jie gana greitai pirmąją invalidumo grupę pakeitė į antrąją... Ai, apskritai tai aš čia juokauju...
- Vadinasi, kartais reikia ir padejuoti... Na, o dabar trumpai papasakokite apie save, pabandykite prisiminti nelengvas dienas iki širdies persodinimo operacijos...
- Esu žemaitis, gimiau ir augau Kelmės rajone. Sveikata negalėjau pasigirti nuo mažų dienų: dažnai būdavo bloga, pykindavo. Bet kai ruošiausi į tarybinę armiją, tuometinė medikų komisija nerado jokios rimtesnės ligos. Atvirai kalbant, kas tais laikais labai žiūrėjo - sudėjo parašus, ir laisvas. Tačiau armijoje aš tikrai nekentėjau - tarnavau Jaroslavlyje, buvau maisto produktų sandėlio viršininkas. Tik kai grįžau į Lietuvą, vis dažniau pradėjau jausti skausmą, sunkumą krūtinėje, oro trūkumą, dusulį. Savijauta nepagerėjo ir sukūrus šeimą - matyt, tik moterims po vestuvių gyvenimas nušvinta kitomis spalvomis (juokiasi - V. G.). Gimė dukra Giedrė, sūnus Andrius...
Nekreipdamas dėmesio į nekokią sveikatą, pradėjau įgyvendinti senas svajones: Alytaus pakraštyje ėmiau statytis nuosavą namą. Matyt, persistengiau...
Netrukus man diagnozavo širdies reumatą. Prasidėjo ilgas ir varginantis gydymas, daug laiko tekdavo praleisti Valkininkų sanatorijoje. Dar po kelerių metų Vilniuje, Santariškėse, atliko širdies vožtuvo operaciją, po kurios mano sveikata... dar labiau pablogėjo!
- Kaip tai suprasti?
- Kaip vėliau paaiškėjo, tos operacijos, o tiksliau - kraujo perpylimo metu aš buvau užkrėstas hepatito C virusu. Šitas nenaudėlis per kelerius metus man ir suėdė širdelę... Pradėjau dažnai alpinėti, kelissyk patyriau klinikinę mirtį. Baimindamasis, kad nenumirčiau kur pakelyje, vengiau išeiti iš namų. Jėgos silpo dienomis... Vilniškiai kardiologai ir kardiochirurgai pasakė, kad vienintelė viltis - širdies persodinimas.
- Ir štai 1996 metų rudenį įvykusi tragiška eismo nelaimė jums įžiebė viltį gyventi...
- Pamenu, tomis spalio pabaigos dienomis gydžiausi Valkininkuose, tačiau prieš Mirusiųjų dieną išleido į namus. Gydytojai įspėjo, kad nesugalvočiau važiuoti į kapines (seniai mirę ir tėtis, ir motina), sakė, kad vargiai ar iš kapų besugrįžčiau... Ir štai kitądien iš Vilniaus atėjo žinia - yra tinkamo donoro širdis!
- Ar sunku buvo apsispręsti sutikti operuotis? Juk turbūt pats puikiai žinojote ne itin džiuginančias medikų prognozes - jei viskas baigiasi laimingai, gyvenimas pratęsiamas keleriems metams...
- Lėkiau operuotis, kaip sakoma, visomis keturiomis! Juk tai buvo paskutinis šansas. Jokio kito pasirinkimo... Jei ne operacija, seniai gulėčiau po žeme. Beje, prieš pradedant operaciją žmonai pasakiau: jei kas, visus dar tinkamus mano vidaus organus tegu išdalina kitiems. Žmona, pamenu, pro ašaras nusišypsojo: "Kaži, ar kas nors sveika dar tavo, tokio ligonio, likę..."
- Laimė, operacija pavyko, tapote tų dienų televizijos bei radijo laidų, pirmųjų spaudos puslapių žvaigžde... Ar panašiai jaučiatės iki šiol, ar gatvėje jus atpažįsta?
- Nelabai kur išeinu - tai ne žmona Aldona, kuriai, reikia ar nereikia į turgų, vis tiek užsuka... Jei kur prisieina vykti - sėdu į mašiną ir greitai sukuosi atgal. Vilniuje, kai nuvažiuoju pas daktarus, irgi šiaip sau nevaikštinėju po miestą. Kokia čia iš manęs žvaigždė...
- O namuose ar jaučiatės išskirtinis - labiau lepinamas, saugomas?
- Praėjo tie laikai. Visi šeimoje esame lygūs. Aš vienas daugiausia ir krapštinėjuosi sodyboje (Matučiai, kaip minėta, turi nuosavą 3 aukštų namą, kurį ponas Januaras baigė įsirengti jau po širdies persodinimo operacijos! - V. G.) - 21 metų sūnui Andriui vis pritrūksta laiko... O dukra Giedrė jau ištekėjusi, savo vaikų turi - kartu gyvena septynmetė anūkėlė Agnė. Agnytė, kaip kartais pajuokauju, mano bendraamžė - jai eina septinti metukai - tiek pat, kiek man po širdies persodinimo operacijos.
- Ar per tuos septynerius metus nebuvote puolęs į depresiją - juk reikėjo pradėti rinktis maisto produktus, laikytis griežto dienos režimo, nepervargti, saugotis infekcijų ir kitų ligų, vartoti gyvą galybę vaistų...
- Depresija vienu metu tikrai kamavo - kai pakeitė į lengvesnę invalidumo grupę... Na, o dėl ligų, režimo, maisto ar gėrimo niekada neturėjau problemų. Jei peršalus nosis nušąšta - tai ir viskas; pamiegoti, teisybė, mėgstu, bet ir suplanuotus darbus nudirbu; valgau viską, ką žmona padaro (galėtų padaryti ir daugiau), nesilaikau jokių dietų. Ir skystiems produktams nesu išrankus.
- Neatsisakote ir alaus, vyno, degtinės?
- Hm... Švenčių proga kodėl gi ne? Vyno ir alaus nelabai mėgstu, o švari gryna degtinė, sako, veikia kaip vaistai... Svarbiausia - turėti saiką.
- Tai gal išgėręs ir cigariuką užtraukiate?
- Cha, cha, cha, visaip būna! Bet gal šito tai nerašykit. Juk nuolat nerūkau - tik retkarčiais...
- O kaip jus veikia sezonų kaita? Kada geriau jaučiatės - vasarą ar žiemą?
- Kai praėjusią vasarą buvo labai karšta, aš jaučiausi ypač puikiai! Žinau, kad karštis nė kiek netrukdė, netgi priešingai - labai tiko - ir kitiems mano likimo broliams, kuriems šiek tiek vėliau nei man buvo persodintos širdys. O žiemą tai jau tikrai ne kas - ištisai krečia šaltis...
- Bet užtat daugiau laisvo laiko - galima ir knygą paskaityti, ir televizorių ilgiau pažiūrėti...
- Po operacijos, kai silpniau jaučiausi, perskaičiau labai daug knygų. Bet užtat akis susigadinau. Dabar daugiausia žiūriu televizorių, nepraleidžiu žinių, laidų apie politiką.
- Na ir kaip vertinate šiandieninę Lietuvos politinę situaciją?
- Ai, nelabai kaip... Prezidentas Rolandas Paksas padarė didelę klaidą - premjeru patvirtino Algirdą Brazauską. Juk seniai aišku - kol toks žmogus bus valdžioje, gero nelauk...
- Bet kad pastaruoju metu ir jo ekselencija Rolandas Paksas tautiečių autoritetą praranda...
- Tai va, susidėjo su neaiškiais rėmėjais, o dar geriau - su "burtininke"... Apsijuokė, ir tiek. Kaip ne vyras pasielgė. Bučiuojasi aikštėje matant visai Lietuvai, reklamuoja gruzinę, kurios net Gruzijoje niekas nepažįsta, nevertina... O dar tas "gydymas" tualetiniu popieriumi - tfiu, padarė gėdą visai tautai...
- Jūs turbūt nepasitikite jokiais būrėjais, ekstrasensais ir magais?
- Kad ir kaip prastai anksčiau jaučiausi, niekada gyvenime nesinaudojau jų paslaugomis ir nežadu naudotis. Muilo burbulas, ir tiek. Bet silpnavalių, kurie tiki burtų galia, ekstrasensų sugebėjimais ir dar visokiomis kitokiomis nesąmonėmis, yra pakankamai daug...
- Na, o gal jau apsisprendėte dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą?
- Vis dar kyla visokių klausimėlių. Gal vis dėlto reikėtų pabandyti - kad žinotume, ką ta ES reiškia... Apskritai tai taip pasakysiu: jei Lietuvai vadovautų sąžiningi žmonės, padėtis greitai pasikeistų į gerąją pusę. O dabar esantieji prie lovio tuos paprastus žmonelius už nosies vedžioja, ir tiek...
- Na, o pabaigai išduokite savo artimiausius planus, keliones. Jų turbūt turite, ir nemažai...
- Pavasaris, taigi darbo apie gryčią bus per akis: daržai, sodas, tvoros tvėrimas... Teks darbuotis ir viduje - laukia kambarių remontas. Būčiau turėjęs pakankamai pinigų - kita šneka. O dabar tenka verstis iš mano invalidumo pensijos ir žmonos - anglų kalbos mokytojos - atlyginimo. Mažoka.
Na, o mano artimiausia kelionė - jei nekils kokių neatidėliotinų problemų - į Pasvalį. Pas man gyvybę išgelbėjusio širdies donoro Dariaus Zakio motiną. Nuvešiu jai gėlių, padėsiu gėlių ir ant Dariaus kapo... Darsyk padėkosiu lyg artima giminaite tapusiai Dariaus sesutei Zitai Žilinskienei, sutikusiai, kad žuvusio brolio širdis išgelbėtų mano bebaigusią užgesti gyvybę...
- Ačiū jums už pokalbį. Linkiu didelės stiprybės, geros sveikatos ir sulaukti dar daug gražių jubiliejų.
Kalbėjosi Virginija GRIGALIŪNIENĖ
