Zigmas VYTENIS
Vedant derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą kol kas neužverstas žemės ūkio "puslapis". Tarp kaimiečių daugiausia ir bijančiųjų tos Sąjungos. Kaimo žmonės jau dabar vos verčiasi, o ūkininkai nemato geresnio gyvenimo perspektyvos. Šiuo metu šalyje yra apie 250 000 žemės ūkio gamintojų. Taip žemės ūkyje dirbančiuosius įvardija ministerija. Šis skaičius rodo, kad ūkiai yra labai maži, o turint kad ir keliasdešimt karvių konkuruoti su Europos ūkininkais, valdančiais didžiules fermas ir gaunančiais milijonines dotacijas, nepavyks. Tuo labiau kad jau nuspręsta, jog Lietuvos žemdirbiai iš Briuselio gaus tik ketvirtadalį tos paramos, kurią gauna Europos Sąjungos šalių ūkininkai. Atsivėrus sienoms, panaikinus muitus ir apribojimus, mūsų parduotuvių lentynas užgrius lavina pigesnių mėsos ir kitokių produktų iš Lenkijos, Čekijos, kitų artimesnių kaimynių, jau nekalbant apie Daniją, Vokietiją ir kitas šalis, kurių ūkininkus šelpia vyriausybės. Nori nenori mūsų smulkiesiems teks imti "terbeles" ir eiti elgetauti. Tokių pavojų kaimiečiai bijo senai, todėl ir nenori jokių sąjungų. Valdžia tai supranta ir pati neneigia, kad tiek ūkininkaujančiųjų nereikės, bet žada paliekantiesiems žemės ūkį sukurti naujų darbo vietų. Bet pažadai pažadais ir lieka, darbo vietos iš dangaus nekrinta. Kol kas Lietuvoje beveik nekalbama ir apie tai, apie ką kalba visa Europa. Ogi apie tai, kad žemės ūkio politika kerta šaknis visai Europos Sąjungai. Ir be to ne pats geriausias Europos Sąjungos biurokratų įvaizdis Europos fermerių gigantiškos subsidijavimo sistemos fone tampa dar bjauresnis. Tos subsidijos - tiesioginės ar dirbtinai padidinant kainas - priveda prie didžiulės perprodukcijos. Mėsa, grūdai ir kiti produktai, pagaminti gaunant subsidijas, kaupiasi sandėliuose arba išvis sunaikinami.
Tos produkcijos pertekliui pagaminti Europos Sąjunga išleidžia per metus 44 milijardus eurų, surinktų iš visų mokesčių mokėtojų. O tai yra pusė Sąjungos biudžeto. Gaminant tą produkciją žemė ir vanduo teršiama nitratais, o neturtingiausios pasaulio šalys tarptautinėje rinkoje negali konkuruoti. Šitokia beprotiška Europos Sąjungos politika kritikuojama metų metus. Netgi siūloma fermeriams mokėti pašalpas, kad tik jie nieko nedirbtų. Anksčiau tokius pasiūlymus vadino provokacija ir pasityčiojimu, bet dabar Europos Komisija juos rimtai nagrinėja. ES žemės ūkio ir kaimo plėtros komisaras Francas Fišleris pasiruošęs reformoms. Naujoji koncepcija visiškai kitokia. Iš žemės darbininko ūkininkas turi virsti landšaftą prižiūrinčiu sodininku, kuriam bendruomenė mokės už rūpestį gamta, už pavyzdingą galvijų laikymą ir kokybiškų maisto produktų gamybą. Valstietis tarnaus valstybei ir gamins tik tai, ko reikia rinkai. Apie 60 procentų europiečių palaiko šią idėją. Ir dabar jau neaišku, kiek ilgai bendruomenė taikstysis su tuo, kad 5 procentai fermerių kasmet sunaudoja kitų suneštus milijardus. Mes daug kalbame apie rinką, apie konkurenciją ir siūlome savo valstiečiams konkuruoti, o ne prašyti subsidijų, bet, deja, net išsivysčiusių Europos šalių fermeriai be subsidijų nepajėgūs konkuruoti pasaulinėje rinkoje.
