Remigijus RAINYS, Sigitas STASAITIS
Sako, jog neseniai švytėjusi mėnulio pilnatis buvo kažkokia ryški ir bauginanti. Gal tai ji paveikė Šiaurės Lietuvos žmones, nes gretimuose Kelmės ir Radviliškio rajonuose per vieną naktį įvyko dvi vienodos tragedijos. Taršiškių kaime (Kelmės r.) 42 metų Zenonas Stonys užmušė trejais metais jaunesnę žmoną Reginą ir pasikorė. Tuo pačiu metu Baisogaloje (Radviliškio r.) savo koridoriuje galvą į kilpą įkišo 46 metų Rimgaudas Gaučas, prieš tai lovoje uždaužęs miegojusią savo 33 metų žmoną Rimą Gaučienę. Po keturgubos tragedijos liko keturi Z. bei R. Stonių našlaičiai ir du R. Gaučo vaikai, augantys pas buvusią žmoną.
Pirmoji neišlaikė
Visi pažinojusieji Rimgaudą Gaučą sako, jog jis buvo perdėm pavydus, o išgėręs - dar ir kvailai agresyvus. Nuolatinių nepagrįstų priekabių bei mušimo neištvėrusi nuo šio vyro pabėgo pirmoji žmona, kuri dabar sėkmingai ištekėjusi gyvena Klaipėdoje. Po skyrybų Rimgaudas nusižiūrėjo 13 metų jaunesnę baisogališkę Rimą. Nors kavalierius dar iki vedybų buvo pakėlęs ranką prieš sužadėtinę, tačiau mergina vis vien ryžosi tekėti - jai Rimgaudas buvo pirmoji meilė, o širdžiai neįsakysi.
Paleistuvauti su policininkais
Susituokę Rimgaudas su Rima iš pradžių apsigyveno Baisogaloje bendrabutyje. Pirmuosius penketą metų sutuoktiniams dar sekėsi sutarti, tačiau vėliau viršų paėmė kvailas Rimgaudo būdas - jis žmoną ir prikuldavo, ir su peiliu aplink bendrabutį yra vaikęs. Matydama Rimos kančią jos motina Vlada Blėdienė dukrai nupirko butą šalia savojo. Deja, naujojoje vietoje R. Gaučienės dalia nepagerėjo, nes moters sutuoktinis iš pavydo galutinai prarado nuovoką. Likimas Gaučams nedavė vaikų, tad Rimgaudas neturėjo kuo užsiimti. Po darbo fermoje jis tik tą ir teveikė - gėrė ir sekė žmoną. Atsikvošėjęs atsiprašydavo, tačiau kitą dieną vėl, žiūrėk, apsisuka ir vėl už savo. Pavyduolis trindavosi apie bendrovės, kur variklių ričių vyniotoja dirbo Rima, langus, bandydamas pamatyti, su kuo gi jo brangiausioji jam neištikima. Beveik visų Rimos bendradarbių vyrams R. Gaučas yra kibęs į atlapus: "Prisipažink, ar su mano Rimute miegi?!" Nors Rima meilužio niekada taip ir nebuvo susiradusi, tačiau pavydaus vyro liguista vaizduotė rodė kitaip. Kai kelis kartus "pasipuošusi" mėlynėmis moteris nuėjo pasiskųsti į nuovadą, grįžusi iš vyro susilaukė priekaištų, jog ji iš tiesų neva ėjusi... paleistuvauti su policininkais. Medikai R. Gaučienei neseniai buvo išoperavę stuburą, suteikę invalidumo grupę, tačiau ligonė iš pavyduolio atjautos nesulaukė. Pora labai susvetimėjo - abu valgė kas sau, miegojo irgi skirtinguose kambariuose. Ujamosios kantrybė galop trūko, ji nustojo tikėti vyro atsiprašinėjimais ir padavė pareiškimą skyryboms. R. Gaučas kategoriškai atsisakė skirtis, į pirmus du teismus piktybiškai nevažiavo. Jis lyg tarp kitko tarstelėjo vienas negyvensiąs - išeisiąs ir išsivesiąs Rimą... Niekas neįtarė, jog Rimgaudas grasina labai rimtai.
Paskutinis prašymas
Prieš porą dienų R. Gaučas ryžosi įvykdyti grasinimus. Jis iš anksto parsinešė išgerti, o iš garažo masyvų ąžuolinį statybinį gulsčiuką. Po vidurnakčio Rimgaudas jau buvo pakankamai girtas, kad ryžtųsi. Išsitraukęs gulsčiuką jis įsėlino į miegančios žmonos kambarį ir masyviu gulsčiuku užsimojo virš miegančiosios... Rimos motina per sieną girdėjo, kaip apie antrą valandą nakties dukra vieną kartą šaižiai suriko. V. Blėdienė būtų iš karto bėgusi dukrai į pagalbą, tačiau riksmas nebepasikartojo, be to, moteris žinojo, kad žentas jos neįleis per duris - ne pirmas kartas. Visą naktį V. Blėdienė negalėjo užmigti kankinama blogos nuojautos ir nerimo. Rytą išaušus ji dar labiau sunerimo dukros virtuvėje per langą pamačiusi tebedegančią šviesą. Šaukiami nei Rima, nei Rimgaudas neatsiliepė. Paprašytas buto duris išspyrė kaimynas. Pirmiausia žmonės aptiko koridoriuje prie batų dėžės klūpantį R. Gaučą. Vyro kaklą veržė kilpa iš kelnių diržo, jis buvo seniai miręs. Rima rasta uždaužyta lovoje.
Užmuštosios motinai beliko įvykdyti paskutinį Rimos prašymą. Nujausdama nelaimę R. Gaučienė ne kartą sakė: "Tas erodas vieną dieną tikrai mane užmuš. Jei kartais taip įvyktų, nenorėčiau su juo gulėti viename šeimyniniame kape..." Vakar turėjo būti paskutinis, trečiasis, Radviliškio rajono apylinkės teismo posėdis, kuris turėjo paskelbti Rimą laisva moterim...
"Užsiarė" kompiuterį
Tragedijos išvakarėse Stonių sodyboje virė įprastas gyvenimas. Darbšti šeima pašėrė gyvulius, pavakarieniavo ir susirinko žiūrėti televizoriaus. Iš savojo trobos galo, kur visuomet miegodavo su vienintele anūke, atėjo ir 84 metų Zenono mama Zofija. Iki pat 23 valandos visi ramiai šnekučiavosi, aptarinėjo žiūrimą kino filmą. Senajai krito į akis, jog sūnus buvo neįprastai meilus ir nuolat paglostydavo tai vienam, tai kitam vaikui galvą, vis kartodamas, kad viskas bus gerai, ir nieko daugiau neaiškino. Z. Stonienė pamanė, kad taip Zenonas bando užglaistyti prieš penkias dienas įvykusį incidentą, kai vyriškis bandė pasikarti. Tuomet kilpos virvę nupjovė vyresnėlis šešiolikametis, kuris nudirbdavo sunkiausius ūkio darbus, kai tėvai "užbaliavodavo". Nors kažin ar kam apsiverstų liežuvis Zenoną Stonį pavadinti tinginiu - vyriškio rankose ūkio darbai tirpte tirpdavo. Penkias karves ir tiek pat kiaulių bei kumelę auginantis ūkininkas turėjo traktorių, pats įsiruošė nedidelę kalvę bei dirbtuvę ir pamažu susipirko visus reikalingus įrankius bei įrengimus. Stoniai ne tik patys išdirbdavo nuosavą bei nuomojamą žemę, bet ir talkindavo kaimynams. Zenono pirmagimis tėvo traktoriumi pernai "užsiarė" net kompiuterį, nes prie jo uždirbtų pinigų tėvams liko pridėti visiškai nedaug. Barniai ir vaidai kildavo tik tuomet, kai sutuoktiniai užmindavo ant kamščio. Zofija tikina, jog dažnai išgėrimų iniciatorė būdavo jos marti.
- Aš čia išgyvenau jau 84 metus ir tai nežinočiau, kur galima nusipirkti tos prakeiktos "šnabės", jei prireiktų, - tikino netekties sužlugdyta senoji, - o Regina, žiūrėk, išvažiuoja pasiimti pašalpos už vaikus ir grįžta jau su keliais buteliais. Žinia, Zenonas už tai bardavosi, priekaištaudavo dėl išleistų pinigų, bet kompanijos palaikyti neatsisakydavo.
Grasino užmušti
Moteris sakė, kad paprastai pasigėręs sūnus griūdavo miegoti, tačiau kartais kažko įsisiautėdavo ir grasindavo, jog užmuš žmoną ir pasikars pats. Kai apie 23 valandą vakaro Zofija su keturiolikamete anūke susiruošė į savo trobos pusę, Zenonas paprašė motinos rytą jį pažadinti anksčiau, mat ketino septintos valandos autobusu vykti į Kelmę. Išvakarėse vyriškis iš kaimynų buvo surinkęs pinigus ir ketino sumokėti mokesčius už iš vandens bokšto tiekiamą vandenį. Tyliai pasidžiaugusi, jog marti ir sūnus šį kartą visiškai blaivūs, senoji atsigulė ir pabudo jau apie pusę šešių. Lova virtuvėje, kur paprastai miegodavo Zenonas su Regina, buvo tuščia, todėl Zofija pamanė, kad jie jau išskubėjo šerti gyvulių, tik nustebo, jog negirdėjo jų žingsnių. Moteris išėjo į kiemą, tačiau ir ten buvo tylu. Senoji negarsiai šūktelėjo sūnų ir marčią, o šiems neatsiliepus, pradėjo jų ieškoti po visus ūkinius pastatus. Z. Stonienė labai sunerimo, kai paaiškėjo, kad tolėliau nuo sodybos stovinčio tvarto durys užkabintos iš vidaus. Pati nepajėgusi jų atplėšti senoji pašaukė vyriausiąjį anūką, kuris nujausdamas, jog tėvas vėl gali bandyti nusižudyti, bėgdamas iš namų pastvėrė ir peilį. Kai pagaliau pavyko atverti tvarto duris, Zenonui Stoniui jau niekas nebegalėjo padėti. Ant sijos užmestoje kilpoje tarp jį sumindžioti vis besitaikančios kumelės ir karvės pakibęs vyriškis jau buvo nebegyvas. Velionio rankos buvo kruvinos.
Zofija klykdama išpuolė iš tvarto ir vis bandė prisišaukti nežinia kur prašapusią marčią. Išgirdę riksmus į sodybą atbėgo ir tolėliau gyvenantys kaimynai bei Zenono brolis Jonas su pusbroliu. Į Reginos paieškas įsitraukė ir sukilę jaunesnieji vaikai. Motinos lavoną sūnus rado sukniubusį ant sandėliuke sustatytų dviračių. Moters veidas buvo kruvinas, o ekspertai per pirminę apžiūrą aptiko smaugimo žymių. Pasak įvykį tiriančios Kelmės rajono apylinkės prokurorės Vilijos Pilitauskienės, baudžiamoji byla dėl šio įvykio veikiausiai nebus keliama, mat tikėtina, jog ekspertai patvirtins, jog prieš pasikardamas savo žmoną nužudė Zenonas Stonys.
Nenori išsiskirti
Zofija Stonienė labai nori, kad artimieji neišskirtų našlaičiais likusių keturių nuo 10 iki 16 metų amžiaus anūkų, kad juos globoti patikėtų jai. Nepaisant garbingo amžiaus, senoji tikina, kad jie penkiese puikiausiai susitvarkytų ir nuveiktų visus ūkio darbus, jei tik dar kiek patalkintų netoliese gyvenantys Zenono brolis Jonas ir pusbrolis. Našlaičiais likę broliai ir sesutė taip pat nenori išsiskirti ir sutiktų toliau gyventi su močiute.
