Ką byloja amžių drėgmės prisigėrę tamsūs Bolonijos universiteto mūrai? Kam skirtos sienos, nukabinėtos lietuje permirkusiais skelbimais, kviečiančiais į demonstracijas už taiką pasaulyje ar į Umberto Eco knygos pristatymą, pranešančiais apie regio koncertą šeštadienį ar siūlančiais kartu nuomotis kambarį?
Apie ką kalbasi siauromis portikais dengtomis gatvėmis pirmyn atgal šurmuliuojančios margaspalvės studentų minios, vakarais nusėdančios grindis viešojoje bibliotekoje Neptūno aikštėje, kad pasiklausytų kažkokio arabų poeto eilių? Byloja daug. Skirtos esantiems. Kalba apie viską. Tai yra Universitetas. Toks Italijoje. O koks Lietuvoje?
Tebūnie šios mintys apie Universiteto dvasią. Apie gyvą Universitetą ir laisvą jo bendruomenę. Apie tuos, kurie tiki alma matter idėja ir ateina ne tik pasiimti, bet ir duoti. Visada įsivaizdavau Universitetą kaip ypatingą erdvę, kažkuo didingą, savaip šventą. Tikėjau, kad jame žaidžiama stiklo karoliukais.
Ar tai taip jau naivu? Vakarui nusileidus Vilniaus Senamiestin vaikštinėju ir mąstau apie dar vieną besibaigiančią dieną Universitete. Vėl sutikau labai jau retai matomus kurso draugus, atskubėjusius iš darbo vien tam, kad dėstytojas nesumažintų pažymio už nelankomumą, ir visą paskaitą praleidusius su kur kas praktiškesniais viešųjų ryšių vadovais ar „Verslo žiniomis“. Jie sako, kad Universitete įgyjamos žinios tėra laiko švaistymas, kad jos nepadeda išgyventi ten, kur tavęs nebesaugo stori Išminties šventyklos mūrai. Atrodo, kad visi turėtų studijuoti ekonomiką ar verslo vadybą. Kam tas universalus išsilavinimas? Na kam? Ir dabar po paskaitų jie klegėdami lekia alaus. O gal kas turi vieną vienintelę naktį parašyti kursiniam darbui. Juk tie mokslai tokie neįdomūs, kad daugiau nei bemiegę naktį jiems skirti būtų netikslinga. Et... Niūrios mintys. Geriau skaitysiu senas nuo laiko apdulkėjusias knygas ir galvosiu, kad yra ir alternatyvus Universitetas. Kažkur yra. Bent jo idėja. Juk negali nebūti.
Kitą šaltą rytą kylant Universiteto gatve, už nugaros tebesigirdi Katedros bokšto varpų skambėjimas. Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite, – pagalvoju. Kelkite gi pagaliau! Turime atrasti Universiteto dvasią, kažkur pasislėpusią ir išsigandusią... Gal jos ieškoti senose palėpėse, lipant girgždančiais mediniais Filologijos fakulteto laiptais? Gal tą dvasią išbaidė nuo skaudžios realybės kritusio Atlanto simboliškas šauksmas? Gal ji slepiasi Saulėtekio ar Didlaukio barakų subkultūrose? Kažkur juk ji yra. Nors ir kankinama tiek metų, negalėjo juk ji galų gale pasiduoti. Ji stipri.
Tvirtas apsisprendimas: turime atgaivinti Universiteto bendruomenės idėją ir ją įgyvendinti, pradėdami nuo savęs. Ir tada Universitetas prisikels. Tik tada. Jam nepadės vien tik naujos taisyklės, nepadės alkanų ir sušalusių studentų mitingai, nepadės tyli mokslui atsidavusių akademikų kančia. Amžiams pastatyti Universitetą ant kojų tegali sąmoninga Universiteto bendruomenė.
Bet kas yra toji Universiteto bendruomenė? Turbūt tai idėja. Bet jei ta idėja tikės daugelis, tada ji gali virsti realybe. Universiteto bendruomenė yra įvairialypių akademinių santykių kultūra, jungianti pažinimo troškimą, norą sužinoti tiesą, atrasti terra incognita, kurianti autoritetus ir juos griaunanti, vieningai stovinti akistatoje su laisvo mąstymo priešais ir turinti milžinišką teigiamą įtaką visuomenei. Nes Universitetas yra išminties buveinė.
Galbūt kažkas sakys, kad šiais laikais tegalime kalbėti apie liberalų Universitetą ir funkcinę jo bendruomenę. Studentai ateina žinių pas tuos, kurie gali kažko išmokyti, o dėstytojai, bendraudami su studentais, gali pasisemti minčių mokslinei veiklai, bet dažnai tik užsidirba pragyvenimui, taip niekuo nesiskirdami nuo sandėlininkų ar manikiūrininkių: tai juk tik profesija. Yra paklausos ir pasiūlos kreivės. Ir konkurencija. Tačiau kiti ginčysis, kad Universitetas yra viduramžių vaisius. Jo idėja yra krikščioniška, o bendruomenė puoselėja tradicines vertybes. Bet juk galima prieštaravimų nematyti, galima galvoti universaliau. Dabar norime turėti liberaliai mąstančią studentų ir dėstytojų bendruomenę, kuri įgyvendintų Universiteto idėją. Universitete bendruomeniškumas turi būti statomas ant laisvės pamatų. Kur ryšiai tarp dėstytojo ir studento būtų Mokytojo ir Mokinio bendravimas. Ir kur atvirose diskusijose gimtų naujos idėjos, nes būtent jos verčia pasaulį suktis. Tuo Universitetas ir skiriasi nuo mokyklos. Šioje erdvėje kiekvienas yra vertingas akademinės bendruomenės narys, pamažu drąsių bandymų ir klaidų keliu priimamas į stiklo karoliukų žaidėjų gretas.
Tad Universiteto bendruomenė turi prasidėti nuo žmogaus. Nuo studento ir dėstytojo. Ji gimsta mąstyme. Tik žvaigždėtas dangus virš manęs ir Universiteto idėja manyje. Tiesa, kol išmoksiu šitaip klajoti po pasaulį, – ir Statutas ištiestose mano rankose. Statutas nustato kiekvieno Universiteto bendruomenės nario teises ir pareigas. Bet ar jo žinojimas padės susiprasti tam, kuris už juodų raidžių daugiau nieko nemato? Ar gali Biblijos skaitymas priversti tikėti? Ar ten yra kažkokių įrodymų ir argumentų? Ne. Viskas prasideda nuo žmogaus. Statutas tėra tik žemėlapis tiems, kas jau žino kur eiti.
Ir vis dėlto yra kažkas, ką galima padaryti. Galima pašalinti kliūtis. Nieko daugiau, tik pašalinti kliūtis Universiteto bendruomenės kūrimuisi. Pirmiausia sutraukyti vergiško paklusnumo ryšius, kurie dabar apraizgę universitetų vadovybę. Rektorių turi rinkti Universiteto taryba, o ne Senatas. Nes Senatas ir rektorius įstrigę vergo ir pono dialektikoje. Ir nuo to kenčia akademinė laisvė. Nuo to kenčia Universiteto bendruomenė, jei ir rastume labai silpnų jos apraiškų. Būtina iš principo atskirti akademinę ir administracinę veiklą universitetuose. Tik tada galėsime tikėtis minties laisvės.
Pakeisti reikėtų ir studentų savivaldą. Tai yra reikėtų ją pagaliau įgyvendinti. Savivalda nėra organizacija. Juk savivalda reiškia, kad kiekvienas studentas renka savo atstovus ir gali juos lygiai taip pat atšaukti. Ir kad visi surinkti atstovai yra tik atstovai, vykdantys studentų pavedimus, o ne nuo savo šaknų atsiplėšęs savarankiškas organizmas, susirūpinęs savo išlikimu ir paskendęs nešvarioje savitikslių projektų veikloje. Studentų savivaldos idėja yra vienyti visus studentus. Ir todėl ją būtina atskirti nuo kitų savanoriškų akademinių, profesinių ar laisvalaikio studentiškų organizacijų, kurios veikia pliuralizmo sąlygomis, nė viena nebūdama viršesnė už kitas.
Tokie pokyčiai universitetų valdyme ir studentų savivaldoje būtų pirmas žingsnis aktyvios Universiteto bendruomenės kūrimo kelyje. Nes tokia struktūra, tokios lygiavertės žaidimo taisyklės ugdytų akademinės bendruomenės narių sąmoningumą. O būtent sąmoningumas ir yra visų reformų tikslas. Nes sąmoningi studentai, kurie pajus, kad Universitete galima ne tik gauti diplomą ar siekti visuomeninės karjeros, iškreipiant studentų atstovybių esmę, bei sąmoningi dėstytojai, kurie dirbs dėl idėjų, dėl tiesos, dėl mokslo, dėl to, kad reikia ugdyti pilietinę visuomenę pradedant Universitetu, yra stiprios Universiteto bendruomenės pagrindas.
Tik liberaliai mąstanti bendruomenė, kurios kiekvienam nariui aiški Universiteto idėja, yra pajėgi įgyvendinti Statute išvardytus Universiteto tikslus: puoselėti Universiteto tradicijas, ugdyti kritiškus ir atsakingus piliečius, skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų idėjų ir kultūrų, galų gale visuomenei prometėjiškai nešti išminties ugnį.
Galbūt tai tėra palaidos mintys. Bet jos skirtos tiems, kuriems tai atrodo bent šiek tiek svarbu. Kažkodėl prisimenu Henriko Radausko eilutes: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“. Ar tai yra Homo Academicus?
