Kaip atrodė Mėlynų džinsų revoliucija? Sekmadienio vakarą, apie pusę aštuonių, dar nė neuždarius rinkimų apygardų, Minsko gatvėmis į centrą traukė būriai žmonių. Kuo arčiau Spalio aikštės, tuo jų gretos gausėjo, jie ėjo iš visų pusių, važiavo autobusais ir metro. Kiti automobiliais suko ratus aplink centrą, smalsiai žvelgdami pro langus. O keletas gatvių už pagrindinės aikštės buvo užstatytos tyliai nurodymų laukiančių omonininkų autobusais.
Apie aštuntą valandą vakaro aikštėje jau buvo susirinkę apie dešimt tūkstančių žmonių. Dalis jų liko laukti gretimose gatvėse. Atėjo tiek jaunimas, tiek vyresnio amžiaus žmonės, tiek šeimynos su vaikais. Atėjo ir daugybė žurnalistų. Minia skandavo: „Žive Belarus!“ („Tegyvuoja Baltarusija!”) ir viena po kitos kilo tautinės raudonos bei baltos spalvos baltarusių vėliavos ir studentų judėjimo „Zubr“ stumbrai mėlyname fone. Prie jų netrukus prisijungė Ukrainos, Europos Sąjungos ir net Rusijos simboliai. Visi žiūrėjo į aikštėje esantį ekraną, rodantį valstybinės Baltarusijos televizijos transliaciją apie rinkimus. Minia skandavo Aleksandro Milinkevičiaus vardą ir nušvilpdavo kiekvieną ekrane pasirodantį valdžios pareigūną.
Aikštės pakraščiuose patruliavo milicininkai, tačiau jų nebuvo tiek jau daug ir jie tik retą kurį sudrausmindavo. Vienas jaunuolis užsilipo ant į spūstį gatvėje patekusio autobuso stogo ir ėmė mosuoti Baltarusijos vėliava. Keletas kitų užsikorė ant stulpų. Sklido kalbos, kad prie Vyriausybės statomos barikados. Jautėsi, kad žmonės vengia bet kokių provokacinių veiksmų ir labai atidžiai stebi šalia esančius. Nes nepasitiki. Nes žino, kad tarp jų įsimaišę tų, kurie nori sukelti muštynes. Pora tokių provokuojamai besielgiančiųjų buvo sulaikyti. Minia skandavo: „Milicija su tauta!“.
Ant Respublikos rūmų stogo buvo matyti dvi juodos figūros. Į juos neramiai krypdavo žvilgsnis. Tačiau kur kas daugiau nerimo kėlė dar vykstant į Spalio aikštę matytos „Ikarus“ autobusais užstatytos gatvės. Vienoje jų, iš karto už Respublikos rūmų, visą vakarą stovėjo gal penkiolikos omonininkų pilnų autobusų eilė. Kitose teko matyti šarvuotų sunkvežimių, paruoštų vežti riaušininkus. Kelios pagrindinės Minsko gatvės buvo paliktos visiškai tuščios, kad prireikus jomis atvyktų pastiprinimas, įsikūręs aplink sostinę.
Valdžia tikrai buvo gerai pasirengusi. Dar prieš rinkimus sklandę gandai apie omonininkų pratybas, matyt, buvo tiesa. Aikštėje jie nesirodė, apskritai įtartinai nedaug ir milicijos buvo, tačiau neabejotinai buvo parengti. Tiesiog nenorėjo audrinti minios. O miniai to galbūt kaip tik reikėjo. Spraudžiantis pirmyn atgal ir klausant, ką kalba žmonės, supratau, kad jie nebijo, nes nėra organizatoriai. Jie negali būti apkaltinti demonstracijos planavimu. Jie tik dalyviai. Ir tikrai buvo panašu, kad organizacijos trūko, o gal visiškai nebuvo. Nebuvo pasirūpinta žmonių motyvavimu, jų paskatinimu, trūko vėliavėlių, raiščiu, plakatų, kad ir kaip stengėsi jais minią aprūpinti keletas organizuotesnių jaunimo grupių. Žmonės tiesiog neturėjo jokio aiškaus tikslo. Taip, Minske jau ankščiau buvo žinoma, kad už Aleksandrą Lukašenką sostinėje balsuos gal tik kas penktas gyventojas, tačiau beveik visi manė, kad, klastodamas rezultatus ar ne, jis ir taip būtų surinkęs daugiau nei pusę balsų. Žmones nėjo užimti Prezidento rūmų. Iš tiesų net bijojo prie jų prisiartinti.
Po kokios valandos į aikštę atvyko A. Milinkevičius, prieš tai savo baltu autobusiuku kelis kartus pravažiavęs miestu, kur žmonės jį sveikino šūksniais. Bent taip buvo kalbama. Dalis susirinkusiųjų turėjo plakatus su jo nuotrauka. Atvykus visų lauktam lyderiui, ant laiptų buvo mėginama statyti garso kolonėles. Minia labai norėjo išgirsti A. Milinkevičių. Tačiau jis nekalbėjo, tik mosavo gėlių puokšte, susikabino rankomis su netrukus atvykusiu Aleksandru Kozulinu, pasisodinusiu ant pečių vaiką. Bet žmonėms reikėjo ne vaizdų. Jie norėjo žodžio. Jiems reikėjo uždegimo, jiems reikėjo paskatinimo, padrąsinimo. Deja...
Besispausdami ant pažliugusio sniego kaip tyčia sekmadienį Minską aplankiusiame šaltyje, žmonės pradėjo degti kartono tūteles ir mosuoti jomis lyg fakelais. Kiti turėjo mėlynų džinsų skiauteles. Jie šaukė: „Laisvė!“ Ir tuomet staiga prasidėjo neįtikėtinai stipri pūga. Vėjas nunešė dalį vėliavų ir minia jau po minutės skendėjo sniege. Ne iškart supratę, kas nutiko, ir ar tikrai tai nėra ašarinės dujos, žmones ėmė ragauti sniegą. „Tai netikras sniegas“, – šaukė jie. Ir minia nuvilnijo skanduote: „Mes neišeisim“. Taip, A. Lukašenka galingas, bet kad jam paklustų ir gamtos jėgos... Tačiau pūga buvo tokia nereali, kad norėjosi skambinti kažkam kitame Minsko rajone ir paklausti, ar tikrai visur yra taip pat, ar tai nėra surežisuota...
Deja, nors ir šaukė, kad nesiskirstys, po keliolikos labai sunkių minučių pūgoje, kai bandyta prie stiebų iš naujo pririšti nuplėštas vėliavas, žmonės po kelis ėmė palikti aikštę. Po dešimtos valandos vakaro minioje teliko keli tūkstančiai. Autobusais ar pėsčiomis, vėlgi grupelėmis, jie traukė namo, tačiau jautėsi, kad to nenorėjo ir sustodavo kiekvienoje aikštelėje. Būriuotis jie norėjo. Bet ką konkrečiai daryti, nežinojo.
Grįžusi namo įsijungiau televizorių. Žinoma, baltarusiai neparodė demonstracijos, tačiau užsiminė, kad revoliucija, Raimundo Lopatos organizuojama Vilniuje ir finansuojama George‘o W. Busho pinigais, nepavyko. Tiesa, reportažas filmuotas dar nė neprasidėjus mitingui ir rodytas net demonstracijos metu aname dideliame ekrane, tik per žmonių pasipiktinimą nepavyko išgirsti visų argumentų. Persijungusi „Euro News“, demonstraciją Spalio aikštėje pamatau. Taip pat ir kalbantį A. Milinkevičių, žadantį apskųsti rezultatus. Bet įdomiausia tai, kad pirmą kartą per tris dienas Minske pamatau ir A. Lukašenką, valstybinei Baltarusijos televizijai pozuojantį rinkimų apygardoje. Ir tokį ramų. Jis tikrai buvo ramus, pernelyg ramus, pernelyg užtikrintas „elegantiška pergale“.
Šįryt Minskas gyvena eilinį pirmadienio rytą. Spalio aikštė visiškai tuščia, net milicijos ten nematyti. Visi išsiskirstę į darbus. Tiesa, studentams buvo pasakyta, kad jei pirmadienį nebus paskaitose, juos išmes iš universiteto. Galbūt ir kitus piliečius bandyta taip sudrausminti. Ir naktį nebūta jokių demonstracijų opozicijai lojaliame Vitebske ar Gardine. Šalis gyvena toliau. Antro rinkimų turo nelabai kas tikisi. Interneto kavinėje priešais A. Lukašenkos langus niekas nė žodžiu neužsimena apie politiką. Niekas. Gal šįvakar vėl bus einama į gatves? Norėčiau, kad taip būtų ir kažkas pasikeistų, bet jau abejoju...
Specialiai „Omni.lt“ iš Minsko2006 m. kovo 20 d.
Minsko dienoraščiai (1) (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_344708)Minsko dienoraščiai (2) (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_344733)
