Iškilo valstybinė problema - pasakyti įvaikintam vaikui tiesą ar "amžinai" ją nuslėpti? Keistas įstatymas: įvaikino ar įdukrino - tarytum užkasė. Štai per televiziją žiūrim: įdukrai jau per penkiasdešimt, o įtėviai ir girdėti nenori, kad dukra - tik įdukra. Sakytum, skaudi komedija, ir tiek. Vengiama leisti įvaikinti užsieniečiams, nes gali panaudoti organų transplantacijai... Bet kodėl vaiką išsivežusio užsieniečio pavardė ir gyvenamoji vieta tiesiog "užmūrijama"?! Įvaikinimas - veto!!! Tad ir sklando gandai gandeliai ne tik ant žemės, bet ir debesis pasiekia...
Kalbėjausi su vaikinu, ką tik išlaikiusiu brandos egzaminus. Jis laimingas, bet negali užmiršti, kad įtėviai - gydytojai - jam melavo iki šios dienos. Ir tik tvarkydamas dokumentus į universitetą sužinojo, kad yra įvaikintas.
- Iš namų nebėgau. Jei būtų vaikystėje ramiai paaiškinę, taip neskaudėtų. Dėkingas jiems už viską, ką man davė, bet meilės nebejaučiu. Suprantu: bevaikės šeimos nori užsiauginti ramstį senatvėje. Tai puiku. Bet kodėl tik melagystės keliu? - klausė vaikinas.
Baltijos televizija irgi svarstė šį opų klausimą. Labai nustebau, kad svarstymas buvo vienpusiškas. Net išganingoji Nijolė "užmiršo", kad yra šeimų, kur įvaikinti vaikai nepatiria nežinojimo klastos! Jie nesuka galvos dėl įtėvių tėvystės. Bet šiuo klausimu "Koridoje" teko gerokai nusivilti.
Gal ponams ir jiems prijaučiantiesiems nepatiks tokie mano išvedžiojimai, bet mes jau gyvename XXI amžiuje ir privalome plačiau po svietą pasižvalgyti, o tada kalbėti, ginčytis.
Kalbėkime pavyzdžiais. Viena turtinga šeima įsivaikino tamsiaplaukę mergytę. Ji įtėvius vadino teta ir dėde. Gyveno rajono centre, bet problemų dėl tėvų neturėjo. Šiandien mergaitė pati jau mama ir augina du įvaikintus berniukus, kurių įtėviai - Vaida ir Marius. Kai vaikai suprato ir panoro sužinoti, kas jų tėvai, įtėviai ėmėsi darbo. Motiną surado Osetijoje, o tėvo dar nerado. Vaikai auga, mokosi, sportuoja, niekas jų nevadina netikrų tėvų vaikais ir iš namų neturi jokio noro bėgti, nes jiems nemelavo.
Štai kita istorija. Tėvai augino tris sūnus. Vieną dieną žaisdami vaikai rado netoli namų ant tako padėtą suvyniotą mažą vaiką. Džiaugsmingai šūkaudami mažąjį nelaimėlį jie parnešė tėvams:
- Radome dar vieną broliuką!
- Kur? Iš kur?
Ką bedarys. Visur apskelbė - tokia žinia kaime žaibu plinta. Kreipėsi į spaudą - per mėnesį niekas neatsiliepė. Netrukus milicija susidomėjo. O vaikeliui jau keturi mėnesiai. Auga kaip grybas, iš lopšio ritasi. Kur bedings - sutvarkė popierius, nes vaikai jokiu būdu nesutiko broliuko į kūdikių namus atiduoti. Julija ir Povilas Imbrasai suteikė vaikeliui savo pavardę ir vardą neprastą - Jonas!
Tik penkioliktuosius įpusėjus į mokyklą atėjo tikroji Jono motina ir pareikalavo, kad sūnus grįžtų į... namus. Jonas jau žinojo, kad jis netikras Imbrasas - nuo mažens jam apie tai kalbėjo, aiškino - kaime tiesos nenuslėpsi. Gyvena pas tetą ir dėdę ir nieko čia naujo.
Su motina Jonas neišėjo, net nepalydėjo - negalėjo patikėti, kad ši pragertu veidu moteris gali būti jo tikroji mama.
Po savaitės nematyta moteris pasibeldė ir į Imbrasų duris.
- Kur mano sūnus? Noriu su juo pasikalbėti.
Imbrasienė paprašė viešnią atsisėsti. Pasiūlė pavalgyti, nes iš didelio miesto atvažiavusi. Viešnia valgė nesižvalgydama - seniai tokios sriubos beragavusi. Perkėlęs karvę parėjo Jonas.
- Sūnau, turime svečių - pasisveikink.
Jonas ištiesė ranką. Motinos ranka buvo vėsi, nors buvo pats vidurvasaris.
- Važiuosim, sūnau, į didelį miestą. Ten mokykla arčiau. Susirasi naujų draugų...
- Ne, nevažiuosiu. Čia mano namai, broliai, teta, dėdė... Negaliu. Jūs pabūkite pas mus, - Jonas pažvelgė į savo įtėvius.
- Pabūkite, - linktelėjo Imbrasienė. - Dabar vasara. Tikriausiai atostogaujate...
- Važiuosi ar ne? - supyko moteris ir atsistojo. - Aš skubu...
Taip ir išėjo nė sudie nepasakiusi. Daugiau Jonas jos nesutiko.
Baigęs institutą Klaipėdoje dirbo inžinieriumi, nusipirko kooperatinį butą ir po tėvo mirties parsivežė savo ir žmonos motinas. Būtų ir tikrąją motiną priėmęs, jei būtų radęs.
Skaitytojas paklaus, kodėl jis, o ne tikrieji sūnūs pasiėmė motiną. Du vyresnieji broliai dirba užsienyje ambasadoriais, trečias - chirurgu Vilniuje. Taip ir liko Jonas su motina, kuri jį užaugino: ne iš pareigos - gyvenimas taip susiklostė, sakė jis man.
- Vis tiek aš jos gailėjausi - ji davė man gyvybę, bet paliko pačiam kapstytis per gyvenimo brūzgynus.
Tokių šeimų yra visame pasaulyje. Pamesti tikrų tėvų ir neapgauti įtėvių, per gyvenimą jie eina iškėlę galvas, be stresų ir išgyvenimų.
Taigi įsivaikinai vaikelį, melą įstatymų popieriais uždengei ir nenorėk apie tėvus ir po penkiasdešimties metų ką nors sužinoti, nes adresas - uždraustas vaisius. Jei išsivežė užsienietis, gal kokiems nedoriems tikslams panaudos, tačiau adresas - tabu!!!
Ar pasakyti įvaikintam vaikui tiesą, kol jis dar negavo paso? Paėmė tave iš ligoninės ar iš kūdikių namų, nes neturėjai tėvų. Kodėl nepasakėte, kur mano tėvai? Gal pavogtas esu ir tėvai manęs tebeieško? Jei savo pradžią vaikas parsineš iš gatvės ar mokyklos, prasidės sunkiai nusakomas konfliktas, nesutarimai, neapykanta, net bėgimas iš namų.
Rasa NORKUTĖ, Klaipėda
