Iš ilgesio gimtinei - vertimai, meilės laiškai ir... skundai
Irena ZUBRICKIENĖ Kai žmogui per aštuoniasdešimt, retai kuris benustebina tebetrykštančia energija ir svajonėmis bei vis dar planuojamų darbų gausa. Nendrinių kaime (Sasnavos sen., Marijampolės apskr.) gyvenanti 86 metų Meri (taip ji prisistato) Galinaitienė (dokumentuose užrašyta: Marė) yra būtent tokia - visuomet su šypsena, neretai ir su daina, valiūkiškai besižvalganti, ką ir su kuo įdomiau nuveikus. Su ponia Meri panūdome susipažinti po to, kai į mūsų redakciją ji atsiuntė iš anglų kalbos išverstų anekdotų. Gana sveikai besijaučianti garbaus amžiaus moteris, prieš keliolika metų išsikapsčiusi iš mirtimi dvelkusio sunkios ligos patalo, sako, kad gerų jos nuotaikų raktas - škotiška kilmė.
Škotijoje neišmoko lietuviškai
Meri Lazauskaitės vaikystė ir paauglystė prabėgo Škotijoje, kurioje iš Lietuvos uždarbiauti išvykęs tėvas, po poros metų sulaukęs taip pat iš Lietuvos atvykstant savo mylimos merginos, sukūrė šeimą. Santuokoje gimė dvi dukterys. Tėvai ne kartą mergaitėms pasakojo savo meilės istoriją. Meri motina buvo žydaitė, todėl labai nepageidaujama Meri tėvo šeimoje. Štai todėl vyriškis, nesitikėdamas savo tėvų paramos, nutarė gyvenimą tvarkytis savarankiškai ir išvyko užsienin. Per dvejus metus, kol jis, dirbdamas anglių kasykloje, taupė pinigus mylimosios kelionei, jaunuolių meilė neišblėso. Jos nenugalėjo net ir nenumatyta aplinkybė, kai sutaupytus pinigus, atsiųstus į Lietuvą dėdei, kad perduotų juos žydaitei, pastarasis pragėrė visus iki paskutinio skatiko. Tuomet atkakliai merginai padėjo vienas pažįstamas kunigas - ją išmokė katalikų tikėjimo, pakrikštijo, įdavė suaukotų pinigų kelionei ir palaimino. Didžiuodamasi Meri dabar savo tėvų meilės istoriją prilygina garsiesiems Romeo ir Džiuljetai.
Nors tėvai tarpusavyje kalbėjosi lietuviškai, nei Meri, nei jos sesuo, gyvendamos Škotijoje, taisyklingos tėvų kalbos neišmoko. Namuose jos girdėdavo tik tokį žargoną: "Nelipk ant steirų (laiptų), bo susimuši feisą (veidą)". Kieme ir mokykloje mergaitės su vaikais kalbėdavosi tik angliškai, bažnyčioje melsdavosi irgi anglų kalba. Šitaip - keliolika metų.
Tėvą ir gerbia, ir keikia
Kai Meri buvo keturiolikos metų, tėvai, iškamuoti gimtinės ilgesio ir turėdami pinigų susikurti gyvenimui Lietuvoje, Škotiją paliko. Meri tai išgyveno kaip didžiulę netektį - juk paliko savo gimtinę. Ji kaip dabar prisimena kelionę ašarų pakalnėn - tik taip ji šiandien vadina gyvenimą Lietuvoje. Kai tėvas, nebepajėgęs taikiai įkalbėti, apglėbė dukterį nešti, toji tiesiog staugė prašydama visus likti namuose, kratydamasi "tos Lietuvos", ir spardė tėvą. Tuomet buvo griebtasi gudrybės - Meri pateko paprašyto svetimo vyro glėbin. Išauklėta merginukė, kad ir kaip plyšo jos širdis visam laikui paliekant gimtuosius namus, nepažįstamojo nespardė. Išsikankinusi ji užsnūdo, o kai atsibudo, kartu su bendrakeleiviais pasijuto esanti, rodės, bekraščio vandens prieglobstyje.
- Visą laiką prisimenu savo vaikystę ir keikiu tėvą, kad mane atvežė į Lietuvą, - neslėpė savo jausmų Meri. - Čia aš tiek vargų turėjau, tiek netiesos pajutau. Sakysit, kodėl vėliau neieškojau kelių į gimtinę? Ogi paklusau tėvo valiai - privalėjau niekada neapleisti namų, kuriuos mūsų šeima įsigijo Lietuvoje. Tėvas buvo didelis savo gimtinės patriotas. Aš jį gerbiau, todėl net ir po jo mirties negalėjau išduoti. Be to, mano pačios šeima gimė čia - kaip ją paliksi?
Atvykusi į Lietuvą Meri kaimynų mergaitės, su kuria susidraugavo, ir labai gero mokytojo dėka tuoj pat išmoko taisyklingai lietuviškai kalbėti. Tėvas netrukus surikiavo savo atžalų gyvenimus: ketveriais metais vyresnė sesuo Ona buvo paskirta mokslams ir apsigyveno bei dirbo anglų kalbos dėstytoja Kaune, o Meri liko prie namų ūkio. Kai po aštuonerių metų, praleistų Lietuvoje, tėvą užmušė arklys, Meri liko šeimos galva. Po kurio laiko ji pati sukūrė šeimą - tapo Galinaitiene, susilaukė sūnaus ir dukters.
Linkusi ieškoti teisybės
Meri Galinaitienė nepaiso, kad kai kurie žmonės jos nemėgsta. Moteris įsitikinusi, kad tai dėl jos polinkio išsiaiškinti teisybę, o ne gyventi užsimerkus prieš melą ir savivalę. Gyvenimas ponios Meri nelepino - labai anksti liko našlė su dviem mažais vaikais. Nebuvo kam apginti, užtarti. Pačiai ne kartą teko rašyti įvairių skundų dėl tuometinio kolūkio vadovų neteisėtų veiksmų, dėl sukčiavimo, dėl pensijos skyrimo jai, užsienyje gimusiai, vėliau - dėl savo tėvų žemės. Žmonės, sužinoję, kad Meri ruošti dokumentai negrįžta be atgarsio, pradėjo ir patys kreiptis į ją pagalbos. Dabar Meri juokiasi - pelniusi profesionalios skundų rašytojos vardą, įbauginusi ne vieną biurokratą ir jį nugalėjusi. Jos rašytų skundų būtų galima rasti ir buvusios Ministrų tarybos ar dabartinės Prezidentūros, Vyriausybės archyvuose.
Mažai mokslų teragavusi Meri sovietiniais metais dirbo kolūkyje apskaitininke. Anot pačios, darbas labai gerai sekėsi. Moteris sako, kad iš sovietiškai mąsčiusių bendradarbių buvo išmokusi ir pati sukčiauti - nusigriebdavo kolūkio karvių pieno savo vaikams. Bet didelėms aferoms teisingai gyventi auklėta moteris nesiryžo, netgi kolūkyje buvo paraginta "būti vyru" - tai yra prikąsti liežuvį. Pamąsčiusi, kad geriau visą savo dėmesį atiduoti be tėvo likusiems vaikams, moteris atsisakė ketinimų mokytis buhalterijos ir daugiau nebedirbo. Beje, antrai santuokai našlė nesiryžo taip pat tik iš didelės meilės savo vaikams. Dabar moteris gyvena kartu su dukters šeima.
Tebekuria meilės laiškus
Kai prieš kelis dešimtmečius anglų kalba Lietuvoje dar nebuvo taip išpopuliarinta, Meri, solidi moteris, daug ką nustebindavo laisvai prakalbusi angliškai. Ją kviesdavosi svečių iš užsienio sulaukę klerkai, vertėjauti tekdavo ir privatiems asmenims. Tai buvo vienas iš pragyvenimo šaltinių. Ne vienam aplinkinių kaimų vaikui Meri suteikė anglų kalbos pagrindus, vieną kitą mokinį devintą dešimtį įpusėjusi savamokslė mokytoja tebeturi ir dabar. Nors kai kas, Meri girdėjusi, tokią jos veiklą vertina skeptiškai, tačiau tuoj pat patys atbėga pagalbos, kai prireikia su kokiais atvykėliais susikalbėti angliškai ar ką nors išversti. Meri labai džiaugiasi kokioje kelionėje sutikusi angliškai galintį su ja pasikalbėti žmogų, todėl autobusuose tiesiog nenustygsta vietoje - dairosi bendraminčių. O važinėti jai tenka labai dažnai - į Sasnavą, Marijampolę, Kauną. Ne be reikalo vietos gyventojai, pro langus tespėję pamatyti ryškių spalvų drabužiais apsitaisiusią guvią senolę, tarsi pavydėdami šnabždasi, kad "ji vis laksto ir laksto". Ir "lakstyti" moteriai malonu. Ypač kai į rankinę įsimeta reklaminį laikraštį su įvairiais adresais ir nukanka pas užsieniečių draugystės besitikinčias moteris. Tuomet gyvenimo patirtimi turtinga Meri ne tik išverčia moterų sukurptus laiškus, bet ir pati juos sukuria, kartu džiaugiasi gautais atsakymais, užsimezgusia pažintimi. Anot Meri, šitaip per pastaruosius metus ji supiršo vieną porą, kelios kitos tebetęsia laiškuose gimusią pažintį.
- Man labai smagu, kai galiu kitam padėti, - kaip vaikas džiaugėsi Meri. - Skaitau angliškas knygas - ketinu kai kurias išversti, kad ir dauguma lietuvių perskaitytų. Vartau žurnalus, randu juose sveiko humoro, tad ir kitus skubu pralinksminti. Meldžiuosi ir giedu angliškai, skaičiuoju angliškai, net mąstau angliškai. Galbūt tik šitaip nugaliu tą graužiantį savo gimtinės ilgesį, - pagarbiai liesdama jos namuose gausiai išrikiuotus indus bei suvenyrus su škotų simbolika ir vaišindama škotiška arbata (su pienu), kalbėjo Meri Galinaitienė.
