Boleslovas DAČIULIS
Senoliai siekė savo rašto,
Tautos vienybės ir doros...
O kas dabar pakels tą naštą,
Nesiramstydamas tvoros?
Šiek tiek prisimenam Maironį,
Kudirką, Mindaugą, tačiau
Tarsi ciklonai keičias skoniai,
O idealai - dar greičiau.
Kur skrido Darius su Girėnu,
Nūnai nedaug kas pasakys...
Brazausko, Zuoko ar Šerėno,
Anot žmonelių, - per akis!
Todėl istorijoj vis kuistis
Jauniems anksti, seniems - vėlu...
Kas gali, griebia pasimuistęs
Tai, ką sugriebti realu!
Ilgai kamuotas ir kankintas
Lietuvis nieko neatbos;
Svarbu dar sykį atsiginti
Vadų, banditų ir terbos.
Velniop tą arklą, knygą, lyrą -
Juk mes seniai ne angelai!
Kas smarkiai purto, tam ir byra,
Suprantat patys, ne pelai!
Lietuvi, tau, atrodo, galas,
Jei neturi riestų nagų,
Nes liko vienas idealas -
Daugiau valdžios ir pinigų!
