Nenorėjo Antanas į žvejybą važiuoti. Labai nenorėjo. Lyg nelaimę nujausdamas. Tačiau draugai visą savaitę įkalbinėjo: ir telefonu, ir akis į akį. Draugus galima suprasti - jiems reikalingas automobilis. O Antanas automobilį turėjo. Penktą savaitės dieną Antanas suprato - teks važiuoti. Žmonai pasakė, kad važiuoja pas mamą, meilužei - kad ir kaip keista, - tą patį. Abiem pažadėjo iki vakaro sugrįžti. Troškulio kankinama draugų kompanija nusipirko degtinėlės ir "žvejoti" pradėjo jau automobilyje šeštą valandą ryto. Pusiaukelėje gėrimai baigėsi ir teko stoti prie artimiausios parduotuvės. Atvykus į vietą "žvejyba" tęsėsi ir, praėjus trims keturioms valandoms, Antanas kaip blaiviausias buvo komandiruotas atvežti dar degtinės ir užkandos. Vakarėjant draugai ėmė Antaną įkalbinėti:
- Nagi išlenk stikliuką kitą. Štai, tau jau įpilta. Čiupk lašinių, užkąsi. Pasilik.
Antanas tik purtė galvą - negersiu, girdi. Jam reikėjo visus draugus parvežti į namus ir pasilikti nakčiai jis nenorėjo.
Po ilgų įkalbinėjimų draugai nusileido:
- Et, važiuok. Važiuok namo vienas. Mes pasiliekam. Rytoj kaip nors parsirasim patys. Eime, palydėsim tave iki mašinos.
Išėjo Antanas į laukymę, kur buvo palikęs automobilį, ir nustėro: jo keturratis draugas stovėjo ant rąstigalių. Automobilis stovėjo be ratų. Pavogė. Še tau, pas mamą važiuoju! Kaip dabar reiks pasiaiškinti? Ką daryti?! Draugai irgi pritilo. Paskui kažkuris iš jų nedrąsiai papurtė už peties:
- Na ką dabar padarysi, Antanai?.. Ryt rytą ką nors sugalvosim. Štai, imk, išgerk širdagraužiui nuraminti...
Antanas tylėdamas paėmė kone sklidiną stiklinę ugninio vandens ir trim gurkšniais ją iškliukino. Ir staiga draugas pasisuko kažkur į miško pusę ir šūktelėjo:
- Ei! Viskas gerai, jis jau išgėrė!
Iš krūmų išriedėjo visi keturi Antano automobilio ratai...
