Sigitas STASAITIS
Kiek Lietuvoje politinių partijų? Šis klausimas tikrai papuoštų bet kurios viktorinos finalą. Nes šiandien beveik niekas nežino tikslaus partijų ir registruotų politinių judėjimų skaičiaus. Vieni teigia, kad turime 38 partijas bei politines organizacijas, optimistai jų priskaičiuoja per pusšimtį. Pesimistai tikina, jog iš tiesų veikia "tik" 18 partijų.
"Štai ir daugiau, - drįstume patikslinti. - Po to, kai prieš kelias dienas Klaipėdoje susibūrę žemaičiai įkūrė Žemaičių partiją su pirmininku Egidijum Skarbaliumi, dabar jau - 19 partijų."
Kai naujiena apie Žemaičių partiją išplito, šalyje kilo šurmulys. Pagal atsiliepimus internete "Akistata" sukūrė feljetoną, kaip po kelerių metų atrodys gyvenimas Telšiuose ir Lietuvoje.
Nuo Šiaulių iki Kuršėnų - ranka pasiektum, bet pravažiavęs Kuršėnus nori nenori turiu pristabdyti - kelyje didėja automobilių kamštis, kuriame įstrigę galiausiai riedame vėžlio greičiu.
"Ar verta buvo važiuoti į Palangą pro Telšius, - vartydama žemėlapį svarsto žmona. - Gal vertėjo Žemaitiją apvažiuoti?
Tingiu paikai moteriškei aiškinti, kad iš Aukštaitijos į Palangą kitaip nenuvažiuosi, tik kirsdamas Žemaitiją. Žinoma, galima sukti lanku pro Latviją, bet kai benzino kaina perlipo 10 litų už litrą - nebeapsimoka.
Pagaliau privažiuojame muitinę. Abipus plento - aukštos tvoros, viduryje - vartai su šlagbaumu. Užrašas virš vartų skelbia "Žėmaitėėjas Karalystė". Šalia užrašo - karalystės herbas ir vėliava. Herbe pavaizduota meška, o šaltibarščių spalvos vėliavoje - lėkštė kastinio ir naminės degtinės taurelė.
Prie automobilio prieina orus uniformuotas pareigūnas. Prie švarko blizga prisegta lentelė, kurioje perskaitau: "Muitinyks Juons Juonaitis". Pareigūnui padavęs savo ir žmonos pasus pasakau "prašau", tačiau muitininkas demonstratyviai suraukia nosį.
"Monej niek nesuprontu, kon jūs užseinėtiškaa rokoujat. Didelee prašuom monei sakyt žėmaitiškaa!"
Kol sutrikęs atsiprašinėju, žmona spėja sulakstyti į muitinės kasą ir sumokėti už vizas į Žemaitiją. Sako, jos vėl brangs, bet kol kas kaina dar pakenčiama - tik po 1000 litų.
Kadangi pinigai sumokėti, su brangiausiąja nutariame pakeliui stabtelėti sostinėje Telšiuose - dabar tai užsienio valstybės sostinė, vis pramoga.
Privažiavę užrašą "Telšee" dairomės, kur galėtume sustoti. Šios šalies sostinė mažutė, mašinų grūsčių čia dar nėra, tad randame vietelę pačioje sostinės centrinėje aikštėje, kurioje stovi tuzinas statulų karalystės įžymybėms. Aikštės pakraštyje verda statybos. Užrašai skelbia, kad čia bus Žemaitiją pripažinusių šalių ambasados: Čečėnijos, Tibeto, baskų separatistų, Kosovo bei Abchazijos. Virš statybų lozungas skelbia: "Žemaitių partija - mūsa epochas sanžinė y garbie".
Mums išlipus iš automobilio dar kartą pasiseka - prisijungiame prie pro šalį tursenančios japonų turistų grupės. Taip sutaupome apvalią sumelę už gido pasakojimą ir sužinome, kokių asmenybių atminimas įamžintas karalystės centre skulptūrų pavidalu.
"Štai matote pirmojo Žemaitijos Respublikos prezidento skulptūrą - dažyta gidė rodo į gelžbetoninę statulą su užrašu "Egidijs Skarbalis" centrinės aikštės viduryje. - Jis buvo 2008 metais įkurtos Žemaičių partijos pirmasis pirmininkas. Tų pačių metų Seimo rinkimuose ši partija Žemaitijoje laimėjo daugumą balsų ir, kaip visi prisimenate, kitais metais po referendumo paskelbė nepriklausomybę nuo Lietuvos Respublikos. 2009 metais ponas Skarbalius buvo karūnuotas pirmuoju Žemaitijos karaliumi, tačiau karalystės saugumo departamentas greitai susekė, kad jis apsišaukėlis, netikras žemaitis, o dūnininkas nuo Varnių. Negana to, šnipinėjo Klaipėdos donininkams.
Apsimetusi, kad nepastebi, jog japonai nuobodžiauja, gidė, toliau pasakodama, turistus veda prie kitos auksinės statulos, vaizduojančios plaukuotą kresną vyrą su alaus bokalu rankoje. Ant postamento užrašas "Untanis Konturyms".
"Skrabalių sušaudžius 2010 metais buvo karūnuotas Jo Didenybė Konturymas, - toliau pasakoja gidė. - Jis pasaulyje žinomas dar ir kaip stipriausių plaukų savininkas. Dvi merginos įsikanda į jo pažastų plaukus, o Konturymas tol šokinėja, kol joms dantys išlūžta arba kelnaitės nusmunka. Štai ten, kioske, galite nusipirkti suvenyrą - vieną karaliaus plauką. Plaukas iš karaliaus galvos - 100 eurų, iš barzdos - 500, iš pažasties - 1000 eurų.
Išsitraukę kalkuliatorius ir patarškinę klavišais japonai susiraukia - brangu. Gidė skėsteli rankomis - taip, brangu, bet jaunai karalystei reikia valiutos, nes visą biudžetą suryja karas ir tvora. Kai atsiskyrė Donininkų autonomija su sostine Klaipėda, teko iš naujo aptverti sumažėjusią karalystės teritoriją. Dabar atsiskirti grasina Raseiniuose susibūrę dūnininkai, tenka separatistus laikyti jėga. Viena paguoda, kad karo veiksmai vyksta žemaitiškai - lėtai. Nes tai Žemaitijos tankistas serga, tai dūnininkų artileristas atostogose - beveik visą laiką nėra kam kautis.
Ką vaizduoja trys skulptūros, pažinau ir pats. Ta sėdinti skarota moteris - žinoma, rašytoja Žemaitė. Oriai stovintis sutana apsivilkęs vyras, koja primynęs degtinės butelį - vyskupas M. Valančius. Tačiau niekaip negaliu prisiminti, kas toks buvo dailininkas Žemaitavičius". Gidė tuojau paaiškina, jog iki mirties šis tapytojas nešiojo A. Žmuidzinavičiaus pavardę, tačiau karalystėje buvo atkurta istorinė teisybė. Žemaitijos Karalystės mokslininkai demaskavo istoriko Bimbiliausko klastotę ir įrodė, kad A. Žmuidzinavičiaus peizažų ciklas "Čia bus Kauno jūra" bei drobė "Nemunas prieš audrą" iš tikro nutapyti ant Masčio ežero kranto.
Kalbėdama apie Bimbiliauską, gidė baisiai niršta. Anot jos, šitas pseudomokslininkas, netikras žemaitis, mėgino visus apkvailinti meluodamas, jog žemaičių kalbos nėra, tai, girdi, tik lietuvių kalbos tarmė, o patys žemaičiai - nutautėję kuršiai. Ne veltui Žemaitijos karalystėje per šaudymo varžybas šauliai taiko ne į apvalų taikinį, o į Bimbiliausko portretą.
"Matau, domitės mokslu, - nusisukusi nuo žiovaujančių japonų man asmeniškai ima pasakoti gidė, rodydama į paskutines dvi skulptūras. - Štai ten įamžintas istorikų L. T. Pichelio ir M. Jermolavičiaus atminimas. Jiedu savo knygose "Samogitia" bei "Žmuidzinija" 1991 metais įrodė, kad Lietuvos nėra ir nebuvo. Abejonių nekelia, kad senovėje Žemaitija driekėsi nuo Baltijos iki Nevėžio, o ryčiau šios upės esanti teritorija su sostine Vilnium - baltarusių bei lenkų žemės.
Baigusi pasakojimą gidė japonams pareiškia, kad prasidėjo laisvalaikis - užsieniečiai gali pasivaikščioti, nusipirkti suvenyrų. Azijiečiai neria pirkti įteisintos naminės degtinės "Samaguons pėnkesdėšymt laipsniou".
"Tik saugokitės nepažeisti įstatymų, - atsisveikindama mane perspėja gidė. - Mūsų šalyje griežtai baudžiama net už įžeidžius posakius. Riebiai rusiškai nusikeikus - įspėjimas. Už žemaičio pavadinimą lietuviu - bauda 100 eurų. Viešai kalbėsi ne žemaitiškai, o lietuviškai - būsi suimtas, o jei policininkas išgirs palyginant "Telšee kap Šiaulee" - tikrai pasodins!
Per pusvalandį apėję visą miestą - Žemaitija gi viena mažiausių valstybių pasaulyje - su žmona tęsiame savo kelionę į Palangą.
Išvažiuodami iš Žemaitijos Karalystės, vėl ruošiame pinigus vizoms - pajūris juk irgi atsiskyręs į Naujosios Prūsijos respubliką. Ne tik pajūris... Aukštaitijos Karalystė, Suvalkų Vaivadija, Dzūkijos Girių Karalystė, Tuteišsko Polska Republika - tai jau irgi naujos suverenios šalys. O kaip nekaltai viskas prasidėjo... Susikūrė Žemaičių, Aukštaičių, Suvalkiečių, Miesčionių, Kaimiečių, Samdinių, Darbdavių, Bedarbių, Monarchistų, Nihilistų, Prisikėlimo, Atsigulimo ir šimtas kitų naujų partijų partijėlių...
xxx
Žemaičiai tikriausiai neįsižeidė, nes suprato, kad feljetonas - ne prieš juos, o prieš skaldytojus separatistus. Nors karalius Mindaugas, kunigaikščiai Jogaila, Vytautas, vis dovanodavo Žemaitiją vokiečiams, būtent Žemaitijoje gyvenantys žmonės išsaugojo kalbą, atsispyrė okupantams ir nutautėjimui. "Žemaitijos vardas reiškia daugiau nei paprasta Lietuvos dalis", - savo "Senosios Lietuvos istorijoje" pagarbiai pripažįsta istorikas Alfredas Bumblauskas.
Beje, A. Bumblauskas savo knygoje cituoja ištrauką iš Dubnicos kronikos. Iš lotyniškai rašytos su lietuviška citata ištraukos galime suprasti, kaip kalbėjo kai kurie lietuvių protėviai bei mūsų valdovai. 1351 metais metraštininkas aprašė, kaip didysis Lietuvos kunigaikštis Kęstutis su svita per Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventę nutarė paaukoti jautį. Perrėžus gyvuliui kaklą, lietuviai rankas bei veidus išsitepė krauju ir, pasak metraštininko, LIETUVIŠKAI šaukė: "Rogačina roznenačy gospažany".
