Kaip atsirado gėjai?
Kaimo bendruomenės sueigoje pertrauka. Vyrai patraukia dūmą. Berūkant visokios kalbos atsiranda.
- Šiemet Vilniuje vyks tarptautinė gėjų konferencija. Girdėjote? - pareiškė sodietis Anicetas.
- Ne, tu vienas žinių klausaisi, - atsakė kaimynas Jonas. - Ir radijas transliavo, ir televizija rodė. Vienkiemio ūkininkas Pranas, pagyvenęs, rimtas bendruomenės narys, palingavo galvą ir lyg savęs paklausė:
- Ir iš kur jų atsiranda?
- Klausi, iš kur? - sukruto Anicetas. - Galiu papasakoti.
Vyrai sukluso, net cigaretes pamiršo, o Anicetas atsikrenkštė ir pradėjo:
- Gyveno Lietuvoje vienas ūkininkas ir augino tris sūnus. Kai atėjo metas jiems vesti, pasakė:
"Štai imkit kiekvienas po strėlę ir paleiskit, kiek jėgų turite. Ką strėlė kliudys, tą ir veskite. Aišku?"
Tėvo žodis - įstatymas. Vyresniojo strėlė nuzvimbė į bajoro dvarą ir įsmigo bajoraitei širdin. Vidurinysis irgi iš visų jėgų įtempė lanką ir nuskraidino savo strėlę iki pat kunigaikščio rūmų... Čia Anicetas stabtelėjo, norėdamas prisidegti užgesusią cigaretę.
- O trečias brolis? O pats jauniausias? - neiškentė sodietis Jonas. - Kaip jam sekėsi?
- O jam nesisekė: pataikė kaimynui Petrui tiesiai į nugarą. Tiksliau pasakius, žemiau nugaros...
- Na, ir kas?
- Ogi tas, kad vesti turėjo... Taip ir atsirado gėjai.
- Rusiškas pasakas seki, - pertraukė Jonas.
- Rusijoj ši pasaka irgi prigamino gėjų. Vienas kitas netaiklus šūvis ir...
Nebeužbaigė Anicetas savo kalbos, nes bendruomenės pirmininkė jau kvietė į sueigą - pertrauka baigėsi.
Tvirta valia
Nusprendė aną šeštadienį sodietis Balys į turgų važiuoti. Nuvešiu, sako, kelis paršus, gražaus pinigo prisižersiu.
- Važiuok, Boleslovai, - leido žmona, tačiau kaip visada pridūrė: - Tik neprisilak kaip šniūras, kokį litą sugraibęs.
- Et, nebeprimink... Po ano karto mano valia kaip...
Nebepasakė Balys, kokia dabar jo valia. Žiguliukas burbtelėjo ir nuriedėjo.
Prisižėręs penkiasdešimtinių ir dešimtinių, Balys pergalingai apžvelgė margą turgaus minią ir sėdo už vairo. Namo! Nė čiulpinukų žmonai nebeieškojo. Ne maža, pakentės. Taupyti reikia.
Tik pajudėjo Balys, žiūri - dešinėje alubaris šurmuliuoja. Ne, dabar jo valia kaip plienas. Ir "užmetė" benzino.
Nenuvažiavo nė pusšimčio metrų - dar vienas alaus baras. Ne, greičio Balys nė per žvirblio nagą nemažina. Dirst - kairėje kavinė, "Pagundos" vardu pavadinta. Che, che, nesugundysi! Ir spaudžia akseleratorių, kiek gatvės ženklai leidžia.
Sėkmingai išvengęs dar kelių pagundų ir tokiu būdu dar labiau užgrūdinęs savo valią, pagaliau Balys išsiropštė iš miesto. Važiuoja, džiaugiasi dar žaliom dobilienom, gelstančiais klevais, švilpauja. Tai bent valia! Šitiek pagundų, bet nė viena jo neįveikė, net nepajudino. Už tokią tvirtą valią... Ką? Taip, taip, už tokią tvirta valią, toliau kuždėjo kažkoks vidinis balsas, ne nuodėmė...
Cyptelėjo žiguliuko stabdžiai. Balys įvairavo į lauko keliuką, minutę parymojo ant vairo, paskui įjungė atbulinį, išropojo ant asfalto ir atgal. Reikia! Už tvirtą valią! Už įveiktas pagundas!
Kas pranešė?
Sunegalavo Banaitis, buvęs sodžiaus veterinaras, o dabar garbus pensininkas. Iš pradžių krenkštė, čiaudėjo, o trečiadienį ir visai atgulė. Guli ir žiūri į lubas, kur vorai savo tinklus audžia.
- Matyt, paskutinioji atsėlino, - nusprendė dievobaiminga kaimynė Morta ir pakvietė klebonėlį. Klebonėlis atkurnėjo mikliai, nes buvo senas ir kitų rūpesčių neturėjo. Pasikalbėjo su Banaičiu, suskaičiavo jo nuodėmes, peržegnojo ir pasakė amen.
- O gal ir greitąją pakvieskim? - pasiūlė kita kaimynė, vardu Stasė. - Kad tik nebūtų paukščių gripas... Senukas vištieną juk mėgo. Ir kiaušinius...
Atskubėjusi greitoji nustatė, kad Banaičio vištos dar visai žvalios, paliko tabletę ir išrūko.
Ar nuo tabletės, ar nuo švento žodžio Banaitis ėmė greitai sveikti. Jau ir sėdasi, jau pro langą žiūri. Ir štai mato - vieškeliu kažkas atidunda.
- Neįžiūriu be akinių, -sujudo Banaitis. - Bene sūnelis iš Airijos? Jau treji matai...
Kaimynės Mortos akys buvo jaunesnės, todėl ji be vargo konstatavo:
- Ogi katafalkas atvažiuoja. Ir ko jam čia reikia?
Katafalkas sustojo prie pat Banaičio kiemo.
- Ar čia gyveno toks Banaitis? - paklausė jaunas vyrukas, žvaliai išsiritęs iš juodo limuzino. - Mūsų firma užjaučia... Mes pasirūpinsime...
Buvęs veterinaras iš karto suprato, kad jam pasitaikė unikali proga pasakyti tą patį, ką jau kažkada sakė Markas Tvenas. Atsikrenkštė Banaitis tarsi prieš kolūkio valdybos posėdį ir truputį atsainiai, truputį artistiškai ištarė:
- Gandai apie mano mirtį gerokai perdėti...
Šiam nuotykiui gal ir būtų galima padėti tašką, jei ne vienas klausimėlis: o kas vis dėlto pranešė laidojimo firmai apie gerbiamo veterinaro mirtį? Parapijos klebonas ar greitosios felčerytė?
- Ne, klebonėlis ne, - kategoriškai paneigė kaimynė Morta. - Klebonėlis tik šventam Petrui paskambino varpais, kad dangaus vartus atlapotų.
- Felčerė irgi ne: būtų tabletės nepalikusi, - reziumavo kaimynė Stasė. - Kam gi mirusiam tabletė?
Stasys Varneckas
