Trisdešimt vienerius metus R. Kalantos susideginimo priežastį gaubė paslaptis. Po triukšmingų įvykių Kaune eilę metų tarybinė propaganda ir KGB Romą Kalantą stengėsi pavaizduoti kaip psichikos ligonį, tačiau sklido ir kitokios kalbos bei nuomonės. Tiktai neseniai buvę hipiai A. Bulaka, G. Šibonis ir Džyza išdrįso atskleisti tą paslaptį.
Kodėl buvo nesakoma tiesa? Jau nuo gilios senovės įprasta, kad keičiantis valdžiai valstybėse istorija būdavo "taisoma" valdančiųjų naudai. Dėl "geležinės užuolaidos" ir tarybinės cenzūros "filtro" rezistencinė kova prieš okupantus Lietuvoje buvo slepiama. Ir Lietuvos gyventojai žymesnių pasipriešinimo vadų net nežinojo. O kurių nebuvo galima nuslėpti (kaip J. Lukšos), tai juos piešdavo juodžiausiomis spalvomis. O R. Kalantos susideginimo atvejo nuo pasaulio nuslėpti nebuvo įmanoma. Užsienio žiniasklaida jo susideginimą pavadino kova dėl laisvės.
Hipių judėjimas Tarybų Sąjungoje buvo varžomas. Milicija net nukirpdavo ilgus jų plaukus. Apie Lietuvos nepriklausomybę hipiai net nesvajojo. O dėl jų judėjimo uždraudimo buvo nutarta protestuoti susideginant. Metus burtus, burtai krito ant R. Kalantos.
Tuos įvykius, būdamas kaunietis, aš gerai prisimenu. Vos neteko paragauti guminių bananų. Kitą dieną po R. Kalantos susideginimo aš stebėjau miesto sodą iš Laisvės alėjoje esančio namo. Mačiau, kaip milicija vaikė triukšmaujančiuosius ir nepaklusniuosius, kaip buvo atvesta Vidaus tarnybos kareivių kuopa su ilgais bananais ir girdėjau šūkius. "Laisvę jaunimui!" Tačiau negirdėjau šaukiant: "Laisvę Lietuvai!"
Kadangi atkūrus Lietuvos nepriklausomybę reikėjo naujų didvyrių, tai ir buvo pasinaudota R. Kalantos, kaip kovotojo už Lietuvos nepriklausomybę, auka. Nors jis buvo kovotojas už hipių judėjimą ir roką.
Valentinas Randis
