Lakūnas Jurgis Kairys. Vienų gerbiamas ir dievinamas, kitų - nesuprastas. Kalbėdamas su žurnalistais, jis visada keletą piktų žodžių mesteli sporto biurokratams. Ir šį kartą didžiulę patirtį profesinėje srityje sukaupęs aviatorius pasakojo apie tai, kodėl naujausios jo sumanytos skraidymo varžybos greičiausiai vyks ne Lietuvoje, apie širdį slegiančius nusivylimus ir į smagų žaidimą panašų gyvenimo etapą.
"Didžiojo sporto namai yra pasaulis. Aš mažai ką sieju su Lietuva, - sako J. Kairys, - Savo metu surengiau tautą pritrenkusius renginius, Valstybės dienai buvo dedikuotas pirmasis skrydis Kaune po tiltu 1996 metais, tie patys kiti šou su tiltais. Buvo, sakyčiau, velniškai stipri idėja, bet ji nebuvo palaikyta pačios šalies. Valdžia, regis, nesuprato, kas yra tiltas, kad yra dvi tilto pusės. Juk 2000 metais šalis tik sužydėjo. Buvo surengta šventė, žiniasklaidos susidomėjimas buvo milžiniškas. Filmavo CNN, BBC. Tačiau tos pagalbos, kurios man reikėjo, valstybė taip ir nesuteikė. Pradingsta prasmė to, ką tu darai, ką sukuri".
Lakūnas piktinasi: "Nėra Lietuvoje sporto politikos. Lietuvos biurokratai žiūri savų interesų. Kažką daro tuo atveju, jei mato, kad sporto sąskaita galės pasipelnyti. Pažiūrėkite į kitų šalių biudžetus, kiek valstybės skiria sportui, kiek išleidžia sportininkams parengti, jų dotacijoms.
O pas mus... Paskaičiuokite, kiek lėšų suėda biurokratinis aparatas. Sakykime, kiek atsieina vien Lietuvos tautinio olimpinio komiteto arba Sporto departamento išlaikymas su visais keturiais aukštais ir visu tuo, kas ten dedasi.
Aš suprantu, kad lėšos iki sporto labai sunkiai ateina, kad tie sportininkai, kurie nori siekti rezultatų ir kuriems reikia padėti, kai kam kaip rakštis negeroje vietoje. Valstybės požiūris į sportą deklaruojamas labai gražiai, bet realybė labai nevykusi.
Jeigu lietuviai patenkinti vienu krepšiniu, tada telieka juoktis ir daugiau nieko. Jeigu ir turime vieną antrą sporto šaką, tai jai atstovaujančius sportininkus išsunkiame, kol jie dar būna pačiame jėgų žydėjime.
Sportas tarnauja valstybei. Labai gražu, kai kita šalis žino kokį nors atstovą iš mūsų šalies. Sportas - valstybės populiarinimas. Kai po tiek metų (apie 30), atiduotų didžiąjam sportui, matai ir supranti, kad tai buvo tik tavo asmeninis ambicijų reikalas, pradingsta prasmė ir tikslai, kurių baisios rizikos ir kilnių tikslų vedamas siekei.
Jeigu kažką pasieki, į tave žiūri su baisiu pavydu. Kad ne kuris kitas tą padarė, o kažkoks kairys ar dešinys, kuriam nereikėjo padėti, iš kurio pasipelnyti šansai buvo menki".
"Apie ką pagalvojate, išgirdęs apie naują aviakatastrofą? Kaip sureagavote, sužinojęs apie Vytauto Lapėno, Huberto Grušnio, Darius Išganaičio mirtis?", - klausė J. Kairio žurnalistė Andželika Lukaitė.
"Blogiausia, kad aš tuos žmones neblogai pažinojau. Mintys lenda, kaip būtų buvę galima tam užkirsti kelią, kad to, kas nutiko, nebūtų įvykę, - kalbėjo J. Kairys. - Iš principo jie patys sau tokį likimą pasirašė. V. Lapėną norėjau apsaugoti nuo tos nelaimės, kadangi jis, būdamas neįgalus, bandė daryti tai, kas tikrai netilpo proto arba realybės rėmuose. Bandžiau su juo kalbėti atvirai, tačiau jis pasirinko tai, ko norėjo. Dariui Išganaičiui esu sakęs, kad čia ne ta vieta, kur gali elgtis kaip panorėjęs. Aerodrome mama už rankelės nevedžios. Patys lakūnai priima sprendimus, patys atsako už tai, ką jie daro".
Į klausimą kokių dar turitę svajonių, profesinėje veikloje pasiekęs maksimumą, lakūnas sakė:
"Aš nesiekiau. Aš mėgaujuosi gyvenimu. Man gyvenimas yra kaip atostogos. Man yra labai smagu gyventi. Kai žmogus su pačiu savimi sutaria, save supranta, pasikalbėjęs su savimi randa sau svarbius atsakymus, negi tai nėra puiku? Tai, ką aš darau, yra mano gyvenimo būdas. Lėktuvas man kaip žaidimas. Skrydis man kaip žaidimas. Visa tai, kas mane supa, man yra žaidimas. Visa ta situacija, kurią sukuriu parodomojo skrydžio metu ar dalyvaudamas varžybose, man yra žaidimas. Visas gyvenimas - smagus žaidimas".
