Augustas TAMALIŪNAS
Kai žmones ištinka nelaimė, dažniausiai atsiranda geradarių, kurie ištiesia pagalbos ranką. Tereikia į ją įsitverti ir iš naujo pamėginti susitvarkyti savo buitį. Gaila, bet ne visi netgi šitokiu atveju sugeba pradėti gyvenimą nuo nulio, ir geriausias to pavyzdys - Lapalių kaime (Šilutės raj.) praūžęs gaisras. Po jo iš buvusio medinio namo beliko vietomis dar sveikos sienos, virš sudegusio stogo kyšantys du kaminai ir vienas menkai ugnies teliestas kambarys su įgriuvusiomis lubomis. Mūrinis ūkinis pastatas ir daržinė su šešiomis tonomis šieno pavirto griuvėsių ir nuodėgulių krūvomis. Vištas išbaidžiusios liepsnos iš gyvų padarų, regis, teprarijo paršiuką. Kone stebuklas, jog po kairei nuo trobos stovinti nedidelė vasaros virtuvėlė ir netgi tvorelė išvengė ugnies. Galbūt tai keturių gelbėtojų komandų nuopelnas, o gal šitaip buvo lemta. Šilutiškių ugniagesių nuomone, gaisras įsiplieskė nuo Stepono Gerybos buto netvarkingo dūmtraukio, kurį pats šeimininkas paskutinį sykį tikino krėtęs dar prie rusų, žodžiu, tarybinės santvarkos metais. Matyt, nuo sproginėjusio šiferio į gretimus pastatus persimetusios liepsnos to nuokampaus vienkiemio gyventojams padarė žalos daugiau nei už trisdešimt tūkstančių litų. Ne visi po šio gaisro vienodai atsitiesia, beveik kiekvienas skirtingai supranta valdžios ir kitų organizacijų paramą, užtat dabar pats metas supažindinti su nelaimės ištiktaisiais.
Iki gaisro tame pailgame mediniame name gyveno bent dešimt žmonių: į šešiasdešimtmetį vis labiau artėjantis vienišius Romas Antanaitis, Danutė Baitienė su širdies draugu Apolinaru Ūseliu ir gana gausi Gerybų šeimyna. Nelikus stogo virš jų galvų, kone pusė padegėlių išsklido į šalis. Irena Gerybienė, anot jos vyro Stepono, dabar įsikūrė pas gimines Menklaukiuose, Apolinaras Ūselis su Danute Baitiene persikėlė į tolėliau nuo sodybos šios moters rūpesčiu pastatydintą vasaros virtuvę su užmoju šalimais suręsti naują trobą, o Romas Antanaitis, sako, iškeliavo pas pusseserę į Šilutę. Penki Gerybos - Steponas, Dalia, Kazimieras, Inga ir Raselė - bei Zita Bagdonienė susigrūdo išlikusioje vasaros virtuvėlėje, kurioje telpa viso labo dvi metalinės lovos. Dar vieną - vaikišką medinę lovelę - po šios nelaimės atvežė bene pirmasis į gaisrą suskubęs šilutiškis fotožurnalistas Rolandas Žalgevičius. Matyt, šiame gulte miegos mažiausioji Gerybaitė. Iš to ankšto kaip kišenė būsto padegėliai keltis nesutiko, nors tai šeimai su dviem vaikais pirmiausia buvo pasiūlytas prieglobstis. Vilkyčiuose, pasak Dalios Gerybienės.
- Kas ten tau važiuos gyventi? - gūžčiojo pečiais Kazimiero žmona. - Toli, vienas kambarys, be žemės. Čia šis tas užauginta, iš čia į Traksėdžius, į mokyklą, įprato minti kelią jau penktokė Inga, o ką Vilkyčiuose turėsime? Nejaugi visi misime iš mano gaunamos šimto trisdešimt aštuonių litų invalidumo pensijos? Neapsimoka! Be to, butas laikinas, kiek girdėjau, be krosnies. Jau verčiau kas nors pasiūlytų bent statybininkų vagonėlį, čia vargtume. Giminės drabužiais sušelpė.
- Žinoma, be savo sklypo sunku, - pritarė Saugų seniūnės pareigas einanti Anastazija Budrienė ir socialinio darbo organizatorė Rima Norvaišienė, - bet ilgainiui galbūt ir šį reikalą sutvarkytume. Kol kas mūsų galimybės yra gana ribotos, tačiau jomis neapsiribojame. Spręskite patys... Valstybė gaisro atveju gali išmokėti po du šimtus litų pašalpos kiekvienai šeimai. Dar tūkstantį šimtą litų visiems padegėliams numatome skirti iš specialiųjų lėšų. Turime surinkę nemažą drabužių atsargą, o iš neseniai uždarytų kultūros namų inventoriaus galime duoti ir sekcijų, ir spintų. Tepastato tame manevriniame bute Vilkyčiuose, tegyvena bent jau per žiemą, o pavasarį - žiūrėsime. Krosnis yra, kambarys nemažas, vis geriau negu lauko virtuvėlėje. Nenori! Įsikalė į galvas mintį, kad kas nors ims ir ten pat, Lapaliuose, suręs namuką. Vienas verslininkas, panevėžietis, padarė meškos paslaugą, kai vienišai moteriai, irgi gyvenusiai lauko virtuvėlėje, be to, greta savo sūnaus namo, ėmė ir atvežė švedišką namuką. Girdi, gyvenk į sveikatą! Per tą senutę verslininkas pasidarė reklamą, nuaidėjo per televiziją, užtat nenuostabu, jog nelaimės ištiktieji dabar, matyt, laukia panašaus stebuklo. Tikriausiai jo nebus. Reikės arba eiti į tą siūlomą butą, arba suktis savo išgalėmis. Šitaip ir daro Danutė Baitienė, po gaisro bene vienintelė nenuleidusi rankų ir iškart kibusi į darbą. Romui Antanaičiui, kaip invalidui, tegalėjome pasiūlyti pensionatą. Jis atsisakė. Atseit gyvensiu arba pas brolį Birštone, arba pas giminaitę Šilutėje. Ką padarysi? Nelaimė išblaškė žmones. Gal šalia gaisravietės likusiesiems dar kas nors padės, ne vien seniūnija.
Lyg patvirtindamas tuos žodžius, pas padegėlius apsilankė Romualdas Lavrukaitis, Lietuvos invalidų draugijos Šilutės skyriaus pirmininkas. Trys suaugę Gerybos - Steponas, Dalia ir Kazimieras - į jo siūlomą pagalbą pažvelgė, mano nuomone, keistokai, nerodydami jokio noro nei iš naujo statytis, nei praplėsti lauko virtuvėlę, nei pagaliau bent laikinai, bent iki pavasario, daugmaž aplopyti vieną galimą gyventi kambarį.
- Sakykite, ko jums reikia? - klausė Romualdas Lavrukaitis. - Galime atvežti geras laukujes duris su stakta, kambario duris su stiklais, turime ruberoido, gausime stiklo, gal dar vieną kitą verslininką paprašysime, kad lentų duotų, bet, žinoma, patiems reikės dirbti, niekas už jus tų darbų nepadarys. Kelias tachtas duosime, drabužių. Sakykit, ko reikia...
Dalia ir Kazimieras Gerybos susižvalgė. Ne, nei vaikiškų drabužėlių, nei aptaisalų suaugusiems jiems nereikia. Moteris tebešnekėjo apie statybininkų vagonėlį, kurio Romualdas Lavrukaitis tikrai negali parūpinti, o jos vyras vartė rankose atvykėlio vizitinę kortelę su telefono numeriu, linkčiojo, kad, girdi, gal ir sugebėtų įstatyti stiklą į langą, tačiau, matyt, laukė kitko. Galbūt stebuklo, kas žino. Aplink moklinėjo vištos, žolėje vartėsi ir vienas kitą gainiojo du šuniukai. Mana iš dangaus nepabiro. Kolektyviškai įpratę gyventi žmonės tikriausiai nesuvokė, kad nuo šiol savo likimu teks rūpintis patiems. Gal dar neatsigavo po patirto šoko, gal palūžo? Tokiais buvusiais kaimynais nusivylusi Danutė Baitienė numojo ranka. Nėra kada balazgyti liežuviais, darbų po gaisro yra begalės, reikia rūpintis nauja pastoge. Būtų gerai, kad iš šios veiklios moters, nelaukdami iš pašalies malonių, pavyzdį imtų ir kiti.
