Birštonas... Paskendę nelinksmoje kasdienybėje nė neįtariame, kad šis žodis mums gimininga prūsų kalba reiškia gintarą. Iš jų pasimokę vokiečiai šią tautinę baltų genčių puošmeną iki šiol vadina „berstein“. Tačiau viskas, kas vyko iki tų 1009 metų, dažniausiai lieka už šiandien oficialiai minimų įvykių ribos. Ir be reikalo...
Būrelio niekaip neišnaikinamų entuziastų dėka rugpjūčio pradžioje jau ketvirtą kartą vyko VšĮ „Birštono Nemunas“ rengiama irklinių laivų šventė, skirta Gintaro keliui paminėti. Šiais metais joje dalyvavo rekordinis irkluotojų skaičius iš Lietuvos, Latvijos, Ukrainos ir Suomijos, organizatorių teigimu pranokęs keturis šimtus. Yrėjai varžėsi ne tik tradicinėse akademinių valčių, baidarių bei kanojų klasėse, bet ir sėdo į senovinius varingų (vikingų) laivus, populiariai vadinamus „Žalčių klase“ dėl pirmagalį puošiančių susiraičiusių slibinų, o taip pat ir į Tolimųjų Rytų tradicijai priskiriamus „drakonus“. Šie laivai savo dydžiu bei irkluotojų skaičiumi toli pranoksta mums įprastas valteles: „žalčius“ irkluoja šešiolika žmonių, vienas vairuoja laivą, o dar vienas užduoda yrio taktą balsu ar mušdamas būgną. Emocinis pakilimas garantuotas ne tik sėdintiems laivėje, bet ir stebintiems reginį nuo kranto. „Drakonus“ irkluoja net dvidešimt žmonių, kiti du atlieka vairininko ir būgnininko darbą. Šie didieji laivai – regatos pasididžiavimas – startavo ir 80 kilometrų ilgio žygyje, trukusiame net dvi dienas, ir kiek trumpesnėse 20 km ir 10 km distancijose. Nepasididžiuota ir prasmingai įtraukta į programą lenktynės žvejų valtimis bei egzotiškai pavadinta piratų rungtis keturvietėmis kanojomis.
Didžiulį susidomėjimą ir entuziastingą žiūrovų, kurių susirinko pilna pakrantė, palaikymą užsitikrino irkluotojai, kurie varžėsi apsižergę rąstus. Ši rungtis nusipelno platesnio paminėjimo, kadangi būtent nuo yrimosi rąstais prasidėjo visa laivybos istorija. Vėliau, pastebėjus, kaip greitai nuo rąsto virstama į vandenį, juos imta skaptuoti ir taip atsirado pirmieji luotai, iki šių dienų užaugę iki kruizinių milžinų dydžio. Organizatoriai būtų dėkingi už pagrįstas žinias po kiek metų pertraukos Lietuvoje vėl prisimintas šis yrimosi būdas. Šią rungtį laimėjo Prienų urėdijos atstovai, kurių bei Generalinės miškų urėdijos geranoriškumo dėka organizatoriams pavyko atgaivinti šį seniausiąjį irklavimo būdą.
Nors tiek Gintaro kelias, tiek irklavimas apskritai neatsiejami nuo vandens, netrūko ir renginių vykusių ant kranto. Be improvizuoto futbolo vyko ir virvės traukimo varžybos, o visi norintieji pairkluoti nesušlampant kojų galėjo išmėginti jėgas ant krante išrikiuotų irklavimo treniruoklių.
Rengėjai neketina nuleisti irklų ir kiekvienais metais minėti Gintaro kelią pačiu geriausiu būdu – kartojant tą kelionę upėmis, kuri mūsų protėviams pelnė duonos kąsnį, plėtė akiratį ir atvėrė prekybos kelius su visu tuometiniu pasauliu. Ką gali žinoti, gal vieną dieną ir vėl irsimės savo upėmis nuo Baltijos iki Juodosios jūrų?
Įdomu pastebėti, kad senasis Gintaro kelias ėjo išimtinai upėmis, kurias supo tankūs miškai. Suprantama, kad klampoti per brūzgynus buvo nepalyginamai sunkiau, nei irtis laivu. Taigi, mūsų protėviai neabejotinai naudojo tiems laikams pažangiausią transporto rūšį. Senoji Sarmatija vadinamos teritorijos gyventojų protauta, atrodo, buvo sudariusi miestų sąjungą, panašią į graikų polius. Tikėtina, kad tie miestai ir paprekiaudavo, ir pakariaudavo tarpusavyje – ko neatsitinka tarp kaimynų? - ir vadinosi Genčia (Genza). Šioji, G kintant į H (pavyzdžių kiek tik nori), tapo tiek organizaciniu, tiek ir vardo prototipu vokiečių pirklių Hanzai, gyvavusiai gerokai vėlesniais laikais. Tuometė prekybos susijusių miestų sąjunga greičiausiai vadinosi rikiuotė arba rikė, o tų miestų valdytojai – tuo pačiu ir karo vadai – rikiai. Taip galima paaiškinti ir senosios prokalbės žodžio „gorod, grad“ (išlikęs rasų / rusų kalboje) kilmę: miestas visų pirma yra aptverta ir ginama vieta, „gardas“. Beje, žmogus, einantis sargyba, angliškai ir šiandien tariamas „gard“(rašoma „guard“), valdovo apsaugos pulkas paprastai vadinamas gvardija. Taigi, šioji miestų rikiuotė galėjo vadintis Gardarikė. Pavadinimas sutinkamas įvairiuose šaltiniuose, tačiau apeinamas lankų daugelio istorikų tuo pretekstu, kad nėra rašytinių šaltinių. Mat Gardarikės priešai savo metraščiuose neužrašė nieko, kas toje šalyje buvo gero, užtat nepamiršo paminėti vieno vyskupo, kuris „buvo galvon trenktas“, mat leido sau atvykęs į svečius sumesti į ugnį šeimininkų dievų atvaizdus. Taip ir skaičiuojam savo „gimtadienį“ nuo tos datos, ir gyvename labiau pasitikėdami svečia ideologija, nei sava išmintimi, kurią dabar jau savomis rankomis apariame ir apakėjame, kad tik nieko neliktų.
Tebūnie tai tik graži legenda, o gal ir prielaida neparašytam mūsų tautos epui, kad Kijevo Rasos kunigaikštienė Olga vos kiek kitaip liežuvį burnoje verčiantiems gentainiams buvo Algė, pirmasis caras Rurikas – (Va) rų- rikis. Na ir kas, kad išlikusiuose metraščiuose taip nerašoma? O gal būta ir neišlikusių? Ar kas abejoja, kad Mozė buvo žydas dėl to, kad jis minimas išimtinai tik Biblijoje, kurios istoriškumas daugeliu atžvilgių labiau nei ginčytinas? Ir jau tikrai nebūtina sukti akių į šalį ir vaizduoti baudžiauninikišką kuklumą su tuo nelemtuoju „ką jūs, ką jūs“, kai kalba užeina apie ikikrikščioniškąją Lietuvą. Ir jau visiška nesąmonė sakyti, kad žmogus, gerbiantis jį supančią aplinką ir gyvenantis vienu ritmu su gamta yra stabmeldys ir „šeškų garbintojas“, kaip neseniai skaičiau kažkokiame viešojoje erdvėje prašmėžavusiame straipsnyje. Iki kokio laipsnio reikia nukvakti, kad imtum teigti, jog sintetinio maisto ir kokios nors iš galimų kolų vengiantis žmogus galvoja, jog šeškas yra dievas? O juk nukvankama ir dar daugiau...
Man atrodo, kad čia ne tiek - juo labiau ne tik - dviejų tikėjimų, o veikiau dviejų kultūrų su sava filosofija ir požiūriu į kūriniją, susidūrimas. Imperinės Romos, užvaldžiusios aplinkinius kraštus ginklu ir tiesusios sausumos kelius, ir laisvūniškos Gardarikės, su jos prekyba ir mainų vietomis – miestais (mainai – Maincas – Minskas / Mainiškės) ir vandens keliais. Krikščionybė mus pasiekė irgi jau kaip valstybinė religija, t.y. savo imperine forma, o ne tuo pavidalu, kuriuo ji gyvavo kelis pirmuosius šimtmečius, kol priklausė Dievui, o ne Ciesoriui. Galime tik atsidusti, kad sulig teiginiu „visa valdžia iš Dievo“ ji ėmė skelbti veikiau Ciesoriaus, nei Dievo žodį, pastarąjį dažnai naudodama tik kaip teorinį argumentą ar propagandos įrankį, siekiant perdėm žemiško tikslo.
Šios ir panašios mintys ir buvo išsakytos prielaidų forma ir vengiant bet kokios didaktikos irklavimo šventės pabaigoje vykusios paskaitos – diskusijos metu. Nepretenduodamas į akademinius laurus bei gana eklektišku būdu čia ir pateikiu kilusias mintis bei įspūdžius iš savaitgalio Birštone.
