Kada Žvelgaičio kariuomenė grįžta iš 1205 m. pergalingo žygio prieš estus, ji grįžta kaip tvarkingas, drausmingas kariuomenės būrys, nors ir eina po pergalės ir šiaip Livonijoje jaučiasi padėties šeimininkais.
Henrikas Latvis rašo: “Lietuviai artėjo su savo grobiu ir belaisviais, kurių buvo daugiau kaip tūkstantis, jie padalijo savo kariuomenę į du sparnus, vidury sustatė belaisvius ir, brisdami sniegu vienas paskui kitą, ėjo pirmyn. Bet vos tik ėję priekyje pamatė žmonių pėdas, įtardami pasalą, sustojo, užpakaliniai su belaisviais prie jų priartėjo, ir visi jie sudarė vieną vorą”. Pavydėtinas manevravimas (sniege!), drausmingas kariuomenės elgesys, žvalgyba priekyje. Nėra abejonės, kad lietuviai tokių karo žygių praktiką turėjo nuo seno. Čia veikia profesionalai, o ne šiaip plėšikų gauja. Tokie kariniai įgūdžiai nei per dvidešimt metų, nei per kelias kartas neįgaunami. Ne be reikalo Henrikas Latvis apie lietuvius sako, kad jie “vikresni ir žiauresni už kitas tautas”. Panašiai daug anksčiau, apie 1240 m., lietuvius apibūdina Baltramiejus Anglas: “Tai stotingi ir tvirti, karingi ir žiaurūs žmonės”. “Karingi”, “vikrūs” čia ne tiek psichologiniai, kiek kariniai apibūdinimai.
Dusburgietis, rašydamas apie bendros prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenės apgultos Vėluvos pilies puolimą 1264 m., aprašo taktiniu požiūriu įspūdingą (trilypės!) baltų kariuomenės taktiką: “lietuviai su viena apgulos mašina vienoje pusėje, likusieji su antra - kitoje pusėje aštuonias dienas laikė apsupę Vėluvos pilį, kasdien ją puldami.Galop vieną dieną visi pakilo į kovą, lankininkai šaudė strėles, apgulos mašinos mėtė akmenis, kiti nešė malkų bei šiaudų piliai padegti, o likusieji dar kitais būdais kamavo apsuptuosius”. Matome skirtingų dalinių ir skirtingų kariuomenės rūšių darnią sąveiką - ir čia nieko keista. Šį fragmentą cituojame ne dėl to, kad jis kažkuo ypatingas, išsiskiriantis, o norėdami parodyti, kad pilies šturmas planuojamas, organizuojamas derinant skirtingas jėgas. Tai visiškai natūralus veikimas - bet parodantis, kad čia veikia ne plėšikų būrys, o bemaž reguliarioji armija, profesionalai, sugebantys planuoti, įsakinėti ir paklusti. Be tokio organizuotumo sėkminga kova su ordinais vargu ar būtų galima, beje, reikia turėti omenyje, kad šie ordinai (karių profesionalų, davusių vienuoliškus įžadus) buvo nepaprastai gerai organizuoti. Vargu ar galėtume abejoti, ar to meto Europoje galėjo būti kokia nors labiau organizuota, sulydyta karinė jėga. Jai atsispirti buvo galima tik tuo pačiu.
Organizuotumą lietuviai demonstravo ne vien taktiniu, bet ir strateginiu požiūriu. Apie 1262 m. Treniota “subūrė kovai iki trisdešimties tūkstančių vyrų ir, atžygiavęs prie Prūsijos žemės, padalijo juos į tris dalis, kurių vieną pasiuntė prieš Mazoviją, kitą - prieš Pamedę ir abi šias žemes nusiaubė, grobdamas ir degindamas. Likę įsibrovė į Kulmo žemę ir, neskaitant kitų piktybių, ten pridarytų, paėmė Birgelavos pilį”. Kariuomenės dalijimas į tris dalis yra sena karinės strategijos dalis, taip elgiasi ir kryžiuočiai žygių į Lietuvą metu, ir lietuviai taip elgsis dar ne kartą. Bet akivaizdu: Treniota mąsto strategiškai, o ir geografiškai modeliuoja kariuomenės elgesį išties plačiose teritorijose. Jau vėlesniais laikais strategija išties pasiekia aukštumas: 1343 m. Kęstutis su Algirdu trimis kariuomenės voromis persikelia per Dauguvą, įsiveržia į Livoniją, ten prisiplėšia grobio ir “išgirdę”, kad Livonijon sugrįžo pagrindinės priešų pajėgos, saugiai grįžta namo. “Išgirsti”, matyt, padėjo gerai suorganizuota žvalgyba, bet šiaip strateginiu požiūriu tai puikiai suplanuota ir puikiai atlikta operacija. Forsuota Dauguva, trys puolimo kryptys, tačiau kaip galima suprasti, tarp trijų kariuomenės vorų nuolat palaikomi kontaktai. 1352 m. persekiodami kryžiuočius, lietuviai pasidalija į penkias (!) voras, sėkmingai veikia priešo teritorijoje ir su grobiu grįžta atgal.
Ypatingą organizuotumą galime pastebėti ir pilių įgulų kaitoje. Vyrai nesubėgdavo pilaitės ginti, pasigirdus gandui apie artėjantį priešą, pilyse nuolat stovėdavo įgulos. Kadangi tuo metu kariai dažniausiai dirbdavo ir žemę, - tai buvo laisvieji žemdirbiai, - jie paprasčiausiai negalėjo pernelyg nutolti nuo savo ūkio ne karo žygio metu. Pagal Dusburgietį, lietuviai, “saugodami pilis, pastatytas pasienyje, apskritai elgiasi šitaip. Jų karalius paskiria tai ar kitai piliai saugoti tam tikrą skaičių ginkluotų vyrų vienam mėnesiui ar ilgesniam tarpsniui; kai baigiasi jų laikas, jie grįžta namo, o į jų vietą ateina kiti minėtosios sargybos eiti”. Tai lyg taikoma pasienio pilims, krašto viduje, matyt, įgulos rinkdavosi pavojui artėjant, kai priešo pajėgas pristabdydavo pirmosios pasienio pilaitės, tačiau akivaizdi karinė organizacija ir subordinacija.
