Žinomo istoriko Alvydo Nikžentaičio nauja knyga priklauso Vakaruose paplitusiam žanrui, siekiančiam istoriją įvesdinti į šias dienas ar bent jau sudabartinti. Labai dažnai tai stereotipo ar įvaizdžio keliavimo per laiką ir šalis aprašymas. Tokių knygų, lietuvių istorikų parašytų, neturėjome.
Ir nekeista, kad stereotipai pradedami nagrinėti nuo esminių - Vytauto, Jogailos, Žalgirio mūšio. Jie tikrai esminiai. Daug ką mums atveriantys iš naujo. Tarkime, daug kam naujiena bus tai, kad 1930 metais Lietuvoje pažymint Vytauto 500 metų mirties sukaktį, paminklai Vytautui Didžiajam kilo ir anapus demarkacinės linijos, o jeigu Lietuvoje Vytautas tapo grynu antilenkiškų nuotaikų įasmeninimu, kaip ir paminklai jam, ant kurių postamentų būdavo rašoma: “Mes be Vilniaus nenurimsim“, - lygiai taip Lenkijos okupuotose teritorijose tie paminklai kilo, juos statė ir lietuviai, o giliau - ir lenkai, garbindami Vytautą; tas pats 500 metų jubiliejus buvo pažymėtas su pompa ir Lenkijoje. Vytautas lenkams netapo svetimas ir priešiškas dėl to, kad jo įvaizdis Lietuvoje konsolidavo antilenkiškas nuotaikas. Atvirkščiai, jis buvo priimamas kaip normalus “unijinis“ simbolis.
Istorinio asmens pomirtinis gyvenimas palikuonių atmintyje turi savybę keistis ir mutuoti, priklausomai nuo kontekstų bei aplinkybių. Ir joks stereotipas nėra amžinas. Lietuviams bajorams Vytauto laikai tapo aukso amžiumi, iš kurio stengtasi kildinti gimines, privilegijas, stiprinti savo autoritetą kažkokiais vytautiniais istoriniais aksesuarais. Bet tai ne vien nostalgija. Jogailos ir Vytauto įvaizdžiai tapo atspirties tašku kuriantis modernių valstybių ideologijoms ir net pačioms valstybėms.
Pasak Nikžentaičio, “Lietuvių istorikams ieškant lietuvių Lietuvos istorijoje, o lenkų - Lenkijos buvo suaktualinti [...] Jogailos ir Vytauto veiklos vertinimai. Jie tapo beveik centriniai, aptariant ne praeities, tačiau dabarties santykių problematiką. Pažymėtina, kad susikūrus modernioms Lenkijos ir Lietuvos valstybėms, Vytauto ir Jogailos santykiai, Krėvos unija tapo išeities tašku Lenkijos ir Lietuvos politikų svarstymams apie savo valstybių ateities modelius“. Tačiau rezultatai buvo diametrialiai priešingi. Jozefas Pilsudskis, lenkų nacionalistas, nuolat deklaravęs savo lietuviškumą, padarė išvadą, kad unija yra natūrali ir tęstina dviejų tautų būklė, taip rodėsi ir Lenkijos visuomenei, tuo metu Lietuva akcentavo Krėvos uniją kaip istorinę klaidą valstybingumą ribojantį aktą, nuo kurio Vytautas visada kratėsi ir XX a. šios klaidos pakartojimo reikia vengti kaip ugnies, statant Lietuvą etniniais pagrindais ir koneveikiant Jogailą kaip visų Lietuvos bėdų šaltinį, Lenkijos agentą ir Žalgirio mūšio bailį, priešingai aktyviam ir pergalingam Vytautui.
Beje, Jogailos pasmerkimas, kaip parodo Nikžentaitis, nėra Simono Daukanto kurtos ideologijos rezultatas, Daukantas juodu vis dar rodė bendrai veikiančiais pusbroliais, o Lietuvos visuomenė iki pat XIX a. antrosios pusės lenko asmenyje įžiūrėjo brolį, ne priešą. Iš esmės Jogailos pasmerkimo (tiesa, brendusio) autorius yra ne kas kitas kaip Maironis. 1906 metais išleistoje “Lietuvos istorijoje“ Jogaila paverčiamas visų Lietuvos praeities ir dabarties nesėkmių kaltininku, o 1918 metais tas pats Maironis kitame darbe formuluoja dar aiškiau: “iškart po susijungimo su Lenkija prasideda Lietuvos žlugimas“. Kaip mums netikėtai, bet pagrįstai teigia Nikžentaitis, “Maironį, be abejonės, galima laikyti neigiamo Jogailos įvaizdžio kūrėju, antijogailiško kulto Lietuvoje įkvėpėju“.
Maironio populiarumo dėka šios nuostatos paplito ir tarp istorikų, ir per grožinę kitų autorių kūrybą. Tai yra rastas kaltasis, o tai visada malonu. O Vytautas lenkams visada buvo “savas” lietuvis, tiesa, ne visada vienodu lygiu. Žinoma, viskas kinta ir modernybėje, kaip parodoma istoriko knygoje, ta stereotipų kaita tęsiasi, tiesa, interpretacijoms ir daug mažesnio masto aistroms persikeliant į istorikų terpę.
Tačiau atrodo, ne viskas dar pasibaigė - einame į ES po ta pačia Jogailos ir Vytauto vėliava ir šįsyk stereotipai padeda. Nauji, “eurosąjunginiai“...
Alvydas Nikžentaitis. Vytauto ir Jogailos įvaizdis Lietuvos ir Lenkijos visuomenėse. V.: “Aidai“, 2002, 143 p.
