Turėtų būti išjoti per kelis metus ar net mėnesius, arba patys turime juos pasibalnoti. ES žadamas administracinis snaudulys. Mes, visąlaik kreipę agresiją ir mąstymą į Rytus, ūmai žadame imtis europietiško snūdo. Slaviškas pasaulis, artimasis slavų užsienis visada bus mūsų interesų zona. Jis žiauriai pajėgus. Ir bus. Bet verdanti LDK zona mūsų negąsdina.
Šiandien aišku, kad nelabai garsinantis, bet mūsų užsienio politika ima suprasti savo geopolitinio užtaiso jėgą ir, derindama ir koordinuodama jėgas su ES ir NATO, mėgina būti jų ekonominiu, militariniu ir pageidautina kultūriniu pleištu į seną mūsų, lietuvių interesų zoną, t. y. LDK žemes ir mūsų draugų bei adorantų Pietų Kaukaze ir Centrinėje Azijoje valstybes.
Tai yra LDK įdirbio pasekmė, tai yra ir bendro sovietinio palikimo vienas iš retų teigiamų bruožų – sovietijoje “Pribaltika” buvo adoruojama ir ja žavimasi, kol tie ryšiai ir simpatijos dar nenutrūko, jos turi būti panaudojamos bendram gerbūviui, ir ypač mūsų pačių saugumui ir ekonomikos atsarginei bazei (kuri tokia pajėgi ir įvairi, kad gali tapti antru placdarmu ekonomikos atgimimui ir dabartinio kilimo tąsai).
Mums nebaisu ten dirbti, nors ten po teisybei baisoka. Vis dėlto ten, kur prancūzas deda į kelnes, lietuvis gali sutvarkyt reikalą, įkišęs kam bakšišą ar tiesiog išgėręs su reikiamu asmeniu butelį. Ar šešis. Bet tai smulkmenos.
Tačiau Vakaruose mūsų eventualių deputatų ir eurobiurokratų desantas pats šiek tiek deda į kelnes ir niekaip negali pasakyti ir pasisakyti, kaip ten bus. Pasakojama, kad bus tvarkomasi su priimamais įstatymais, daromos trumpalaikės koalicijos, partinės ir valstybinės, esą ginant Lietuvos interesus. Bet ponai/ponios, ar gynyba yra geriausias strateginis pasirinkimas? Gynyba tai mandagus agonijos eufemizmas.
Virginijus Savukynas publikuotame straipsnyje “Lietuviai jau praranda lietuviškumą” 9http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_168985) teisingai pastebi gana svyruojantį lietuviškojo identiteto laivą; jis svyruoti ėmė, jei būsime atviri, - pašalinus iš jo nacionalizmą (meskime tą pseudotarybinį “patriotizmą”, jis tik dangalas tikrajam nacionalizmui).
Pasakyčiau, kad lietuvių identitetas gali žlugti tik vienu atveju, jei mes sudribsime į fotelį prieš televizorių ir nutarsime, kad jau viską padarėme, ir kad XIX-XX a. Lietuvą traukusios ir stebuklingai ištraukusios idėjos ir siekiai jau įgyvendinti. O nacionalizmas – atgyvena. Tačiau taip nemano nei belgai nei ispanai nei baskai nei škotai nei prancūzai nei velsiečiai nei anglai, nei airiai. Ilgai skaičiuoti.
Kada nacionalizmas gali gyvuoti? Tas klausimas ne savitikslis, nes nuo atsakymo į jį priklauso atsakymas į tai, kiek ilgai išlaikysime savo identitetą? Atsakymas paprastas – nacionalizmas ir drauge identitetas išlaikomas ten, kur tauta vaikšto briauna.
Manding, kol kas briauna vaikšto mūsų kariai Irake. Bomžai vadinamieji, benamiai ir valkatos. Valstiečių dalis. Būtent jie gerai jaučia, kad netvarkoje su tuo valstybiniu laivu ir stengiasi jį išbalansuoti rinkimuose. Išbalansuota struktūra atsiveria į vertikalų lygmenį, prasideda socialinis judėjimas.
Vis dėlto išbalansavimas gali būti ir kitoks. Tai laivo įsiūbavimas prieš abordažą, kad įsiūbavimo inercija padėtų vikingui peršokti į kitos laivės denį. Ir ten pradėti kautynes, kurios ir lemia išlikti-neišlikti. Jos lemia ir dar vieną dalyką: iš kokių tautybių ar genčių suformuota vikingų karių trupė, nesvarbu. Tačiau kovoje, judėjime, plaukime per jūras ir vandenynus, be orientyrų, o tik “iš akies”, “pagal Saulę”, atsiranda solidarumo jausmas. Vikingų kariaunos, grupės identitetas.
Bet turi būti tikslas. Vikingai ieškojo naujų žemių, turtų, bet visų pirma nuotykio. Mes gi sausumos vikingai, ir be nuotykio žlugsime, kaip nuotykių skonį praradusi ir žlugo normanų/vikingų civilizacija. Asimiliavosi, nusėdo užkariautuose rūmuose nuo Luaros krantų iki Sicilijos, parsidavė Bizantijos politikams ir karvedžiams. Ir dingo.
Jei nėra nuotykio, reikia jį sugalvoti. Civilizacinį nuotykį, kuris pagelbėtų identiteto išlaikymui. Tokį, kuris apimtų bent jau nemažą žmonių dalį, nes daugelis, kaip pasirodo, nežino, būti jiems lietuviais ar ne, dėl paprastos priežasties, kad nežino, kaip tai daryti. Ir kas tai yra.
Jeigu nuotykio nėra, mes turime jį suorganizuoti. Jei nebus visaapimančio nuotykio, destrukcija mus suės viduje. Patys matome, kas dedasi vidaus politikoje kol neturime karo. Tegu ir sublimuoto. Kai nėra bendro tikslo, o tik smulkūs interesai. Visi mes esame nuotykio žmonės – ir lietuviai, ir Lietuvos lenkai,ir rusai. Nacija ir nacijos neprieštarauja viena kitai tada, kai yra solidarumas. Kitais žodžiais, kai yra Lietuvos nacionalinis identitetas; į jį gali ar net turi jungtis ir kitos Lietuvos tautos per savo nacionalizmus, kurie sąlygotų, kad jos gyventų geriau ir įdomiau. Kaip, beje, drauge gyveno ir sugyveno bent jau septynis amžius.
Žinoma, tai lietuvių nacija turi rūpintis savimi, nes tai jos kraštas. Kitos turi atsargines šalis, atsarginius likimus. Mes atsarginio niekad neturėjome.
Koks nuotykis gali suvienyti? Manau, išgyvenimas to fakto, kad mes dabar, visi Lietuvoje turime prisijungti prie Lietuvos nacionalizmo ir jį kurstyti; taip bus įdomiau. Nėra priešpriešų – reikia susikurti. Dabar po mūsų kojomis yra Europa. Kartoju, tarpininkavimas tarp Rytų ir Vakarų yra mūsų tautos ir dabar – Užsienio reikalų ministerijos (ir dar kai kurių struktūrų) misija. Tačiau tą darydami mes veikiame ES ir JAV skverbimosi smaigalyje. Tai padeda identitetui, tačiau tikrasis identitetas yra tada, kai skleidimasis yra laisvas, pilnas, ir nukreiptas ir į Rytus, ir į Vakarus. Be to, keliaujant į Rytus politine prasme, mes nedaug vietos galime skirti savo kultūrinei plėtrai, nors kodėl lietuvių rašytojai negali vykti į Uzbekistaną ar Baltarusiją ar Azerbaidžaną? Ten kaip tik palankios įtakos ir vertimų zona. Bet grįžkime prie Vakarų.
Mes pajėgūs Rytuose, kurie yra milžiniška, niekam be mūsų ir rusų neperprantama likimo, Bizantijos šešėlių ir islamo minaretų valdoma erdvė. Mums, norint pasiekti savo tikslų, ten neprivalu kariauti. Reikia ten būti, ir mes jau esame, nepaisant nieko.
Tad kodėl mes glembame prieš Vakarų baimingo įmygio vaizdą? Per garsiai knarkia? Lietuviškas kompleksas ES ir JAV vaizdinyje atpažįsta ne ką kitą kaip poną. Geriausiu atveju su juo galima, kepurę nusiėmus, kiek pasiderėti, bet vis vien išpers kailį. Todėl baimė yra. Ir Briuselio lietuviški biurokratai, ir būsimieji euro-parlamentarai su mažom išimtim nepajėgūs ten trankyti kumščiu į stalą. Beje, tranko tik fanaberijos pilni lenkai su ispanais ir didybės manijos apsėsti vokiečiai su prancūzais. Mūsiškiai ten bus tylios pelytės-organizatorės. Gerai, kad nors gerai organizuotų.
Bet tai ne nuotykis.
Nuotykio esmė – prieš mus visus atsiveria Europa su savo bokštais, bankais, rinka. Ta pati akimirka, kai Atila su savo hunais sustoja prieš Romos pasienį, kai barbarų armijos smalsiai apžiūrinėja Romos teritorijas. Tie barbarai buvo įleisti ar patys įsiveržė – jokio skirtumo; jie pertvarkė Romą ir įkūrė ten savo karalystes. Perėmę ir Romos teisę, ir geriausias karybos pamokas, ir administraciją, ir provincijų ribas, ir kalbą, ir žinoma – krikščionybę. Roma buvo išsisėmusi reprodukcijai – tada atėjo gotai, heruliai, vandalai, burgundai, vandalai, svebai. Romos žlugimas prasidėjo nuo barbarų pagalbos Romai. Bet atgijo naujas pasaulis. “Žlugimas” kiek perdėta frazė. Tiesiog naujas pertvarkymas. Ir jis bus, tas pertvarkymas. Dabar mes jau kelios dienos žygiuojame anapus Romos limeso, anapus jų imperijos perimetro, jau viduje ir čia yra kas veikti, jei tik mes drąsūs, neištižę, drausmingi.
Kodėl, nebijodami tikrai grėsmingo Oriento, mes baiminamės “ponų”. Kodėl, kalbėdamiesi su vakariečiu, ilgus metus raičiojomės dulkėse. Turtingesnis, galingesnis?
Jau turėjome progų pastebėti, kad toli gražu ne. Mes turime žiūrėti į Europą iš aukšto. Jie tam žvilgsniui pasiduoda, tačiau kurį laiką bus apstulbę, ir tą apstulbimą reikia išnaudoti, - lygiai kaip šlėktos niekinamas žydas turi už nugaros galingą bankelį, ar tijūno lupamas baudžiauninkas – dalgį savo kieme. Nesakau, kad mes turime imtis klastų ir ekonominių diversijų. Ne, tai nemandagu. Tai tarp kitko, tai ne tikslas. Mūsų tikslas būtų pakeisti savo matymą. Matyti Europoje savo įtakos zoną ir senų Lietuvos interesų sritį.
