Lietuvoje tvyranti švenčių ramybė - tikras kontrastas Azijoje cunamio bangų sukeltai sumaiščiai. Iki šiol pas mus tradiciškai prieš Naujuosius kildavusios visokios bankų krizės ar rinkimų kovos - tai tik audros stiklinėje, palyginti su milijonus žmonių palietusia ir dešimčių tūkstančių aukų pareikalavusia stichija. Kaip Lietuva ir lietuviai reagavo į Indijos vandenyno pakrančių nelaimę?
Išoriškai viskas lyg ir gerai, teisingai. Žinios iš Šri Lankos, Maldyvų salų ar Indonezijos - pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, Užsienio reikalų ministerija perspėjo tautiečius vengti kelionių į stichijos nusiaubtą ruožą, keli bendrapiliečiai suskubo grįžti ir viešai pasakoja apie patirtą siaubą bei piktinasi kelionių agentūromis, neskubančiomis evakuoti savo klientų. Tačiau dauguma lietuvių ant kelionių organizatorių, regis, nepyksta. Jie nusprendė nekeisti atostogų planų ir Indijos vandenyno pakrantėse lieka. Kiekvienas turi teisę pats apsispręsti. Ir kiekvienas turi teisę daryti savo išvadas.
O viena iš išvadų būtų tokia - oficialiai nors ir tapę europiečiais, į žmogaus gyvybę mes vis dar žvelgiame tarybiškai. Nieko nepadarysi - per keliolika nepriklausomybės metų neišgaruos sovietų valdžios dešimtmečiais puoselėta gulago kultūra, neigusi ne tik žmogaus teises, bet ir niekinusi pačią gyvybę.
Daugelio Europos šalių vyriausybės karštligiškai skuba padėti nelaimės ruožuose atsidūrusiems savo piliečiams: steigiami specialūs paramos koordinavimo štabai, rūpinamasi evakavimu. Bendrame Europos kontekste visi Lietuvos valdžios rūpesčiai savųjų likimu atrodo kažkokie vangūs.
Sakysite - ko čia stebėtis. Švedų dingo šimtai, o mes nesusisiekiame tik su keliolika tautiečių. Čekai rūpinasi, nes Maldyvuose poilsiavo jų garsenybė Karelas Gotas, o mūsų premjeras - jau nebe poilsį Šri Lankoje mėgęs Vagnorius, bet Nidoje atostogaujantis Brazauskas...
Tačiau žmogaus gyvybė matuojama ne dešimtimis ar šimtais. Tai nėra tik statistinis vienetas. Gyvybė neturi ir kokybės matmens - tiek pat vertingas ir garsenybės, ir eilinio piliečio gyvenimas.
Prisimenu, kaip kartą Frankfurto oro uoste buvo patikrintas lėktuvas iš Lietuvos. Trūko vienos ar dviejų deguonies kaukių, todėl vokiečių pareigūnai pareiškė, kad toks lėktuvas nesaugus. Lietuvos atstovai ir žiniasklaida tuomet piktinosi - trūksta vos vienos kaukės ir jau daroma tokia griežta išvada. Konkurentų intrigos, ne kas kita. Tuomet niekas net nepagalvojo, o jeigu nelaimės atveju tos vienos deguonies kaukės pritrūktų būtent jam.
Aziją nusiaubusios cunamio bangos yra ir savotiškas visuomenės jautrumo išbandymas. Šri Lankai, Maldyvams ar Tailandui dabar iš tikro reikia paramos. Šiek tiek jos iš savo kuklių fondų atseikės Vyriausybė, kažkiek surinks Raudonasis Kryžius... Tuo ir viskas baigsis.
Gal ir negražu lyginti tragedijas - visos jos žmogiškai skaudžios. Tačiau čia norėtųsi prisiminti didelio atgarsio Lietuvoje sulaukusią Beslano įkaitų dramą. Tuomet sujaudinta visuomenė rinko aukas, buvo siūloma nukentėjusius priimti Lietuvoje, sudaryti jiems sąlygas reabilitacijai. Įvairios jaunimo akcijos Beslano aukų naudai žadino viltį - gal jau pradedama pajusti užuojautos artimui prasmę.
Kažkodėl Beslanas - vienintelis tokios užuojautos ir paramos nukentėjusiems pavyzdys. Nejau Lietuvą gali išjudinti tik Rusijos propagandos mašina?
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.
