Mantas LIDEIKIS
Praėjusį antradienį, kai Liudas Kliaščenko šiaip jau būtų turėjęs valgyti savo šeštojo gimtadienio tortą, į kapo duobę leistas jo karstas. Ukmergės rajono Vidiškių miestelio gyentojai dūsauja, jog šiam vaikui teko tokia liūdna ir simboliška lemtis - būti plaidotam per savo gimtadienį. Šeštojo gimtadienio išvakarėse Ludas žuvo atokiai nuo savo namų, šiek tiek už Vidiškių miestelio esančiame nebenaudojamame smėlio karjere.
Suaugusieji vidiškiečiai šiandien prisimindami guvų vaiką, sunkiai atsidūsta ir sako, jog berniuko mirtis - daug susikomplikavusių aplinkybių. Jei nelaimės vietoje būtų buvęs nors vienas suaugęs žmogus, gali būti, jog vaikas būtų išgyvenęs.
Tuo tarpu Vidiškių seniūnijos darbuotojai dėl vaiką ištikusios tragedijos nelinkę ieškoti kaltų, o mano, jog bėda ta, kad - vaikai vasarą neturi ką veikti. O neturėdami ką veikti, jie prisigalvoja pačių įvairiausių, neretai pavojingų pramogų.
Pragaištingas smėlis
Trys berniukai vidiškiečiai - 8 metų Valentas M., 7 -erių Marius M. ir Liudas tą šeštadienio popietę nuobodžiavo, nesusigalvodami jokių įdomesnių užsiėmimų. Kaimynai matė šiuos dažnai susibėgančius vaikus lakstant po miestelį. Tačiau nė vienas nepagalvojo, jog vienam iš jų netrukus nusišypsos grėsminga lemtis.
Į pavakarę berniukai nutarė, jog reikia nueiti į visai šalia miestelio esantį smėlio karjerą. Tai nedidelė smėlio duobė, kurioje uždaroji akcinė bendrovė "Ukmergės melioracija" kasė smėlį. Tačiau paskutiniais metais karjeras nebuvo eksploatuojamas ir jame dažnai žaidimų ieškodavosi vietos vaikai. Vieninteliame stačiame karjero šlaite smėlyje urvelius išsirausę ir lizdus įsirengę gyvena čiurliai, o vaikai mėgsta nuo gana aukšto skardžio nušokti į apačioje esančią smėlio krūvą.
Būtent to berniukai čia ir atkako šeštadienį.
Iš pradžių jie laidė akmenukus į paukščius, o paskui užsilipo nušokti nuo skardžio.
Vieną tokią akimirką išjudinto smėlio krūva ir žnektelėjo ant skardžio apačioje po šuolio atsidūrusio ir prie vandens balos pritūpusio Liudo. Pamatę, kas nutiko išsigandę Marius ir Valentas nepuolė iš karto ieškoti pagalbos, o ėmėsi patys vaduoti jauniausią savo draugą iš smėlio gniaužtų.
Tačiau, bemėginant išvaduoti draugą, apačion žnektelėjo dar viena smėlio krūva, po savimi visiškai palaidojusi Liudą. Tuomet arčiausiai karjero gyvenęs Marius puolė namo ieškoti kastuvo ir apie nelaimę pranešė suaugusiems.
Betgi kol šie atbėgo į nelaimės vietą ir įsitikino, kad viskas labai rimta, kol skambino ugniagesiams ir patys bandė ieškoti smėlio krūvos paslėpto berniuko, bėgo brangus laikas. Ugniagesiai atvyko greitai, tačiau praėjo dar keliolika minučių, kol tarp puraus smėlio jiems pavyko aptikti Liudo kūną.
Deja, tiek laiko išbuvęs po sunkiu smėliu, vaikas jau merdėjo. Greitosios pagalbos medikai mėgino berniuką gaivinti, tačiau jis mirė susirinkusių nelaimės liudytojų akyse.
Ar yra kaltų?
Po tokių nelaimių paprastai pradedama ieškoti kaltų. Vidiškių seniūnijos darbuotojai išliko santūrūs ir neišsakė nė vieno blogo žodžio žuvusio berniuko tėvų adresu. Tuo tarpu likusiems miestelio gyventojams kraujas virė vien pagalvojus apie tai, jog vaikas visiškai be priežiūros galėjo eiti bet kur ir veikti, ką panorėjęs.
Seniūnijoje sužinojome, jog Liudo šeima įtraukta į vadinamąją rizikos šeimų grupę. Liudo motina Rasa Kliaščenko (35 m.) apibūdinama, kaip mėginanti tvarkytis, tačiau visiškai neturinti jokių socialinių įgūdžių. Su žuvusio sūnaus tėvu ji jau senokai negyveno, tačiau nėra vieniša - jau kuris laikas pastogę dalinasi su sugyventiniu. Šeima glaudžiasi palaikiame, visų vėjų perpučiamam namelyje Vidiškių pakraštyje.
Apie tai, kad žuvo jos vaikas, motina, anot kaimynų, sužinojo viena paskutiniųjų. Ji pati tikino, jog nelaimės metu buvo darbe, tačiau kaimynai atkakliai teigia tą vakarą moteriškę matę vaikštančią neblaivią.
Be mažojo Liudo ji augina dar 11-os ir 17-os metų sūnus. Žmonės kalba, jog vaikai, tame tarpe ir nelaimingasis Liudas, buvo itin savarankiški, niekas jų nekontroliuodavo.
Nemažai pylos nuo Vidiškių gyventojų gautų ir smėlio karjerą eksploatavę Ukmergės melioratoriai. Šį kartą karjere žuvo vaikas iš skurdžiai gyvenančios šeimos ir dėl jo nepriežiūros galima kaltinti tėvų gyvenimo būdą, nors tiesioginės įtakos vaiko mirčiai tai ir neturėjo. Anot daugelio kalbintų vidiškiečių, panašios nelaimės vieną dieną buvo galima tikėtis ir ji galėjo ištikti bet kurį kitą miestelio vaiką.
Vaikus apleistas karjeras masinte masina. Ta smėlio duobė visiškai neapsaugota ir į ją patekti gali kas tik panorėjęs. Vienintelė apsauga nuo atėjūnų čia tėra ant karjero kraštų įkastos lentelės su užrašais, perspėjančiais, jog priekyje - status šlaitas. Įvažiavimą į karjerą saugo žemi ir lengvai net ir vaikui įveikiami, tegu ir spyna užrakinti varteliai.
Netoliese esančiuose žvyro karjeruose dirbantys vyrai kalbėjo, jog tokia apsauga - tai kaip drambliui "bambonkė". Nuo suaugusiųjų gal ir saugo, o smalsiems vaikams panašios apsaugos - nė motais.
Vienas darbininkas kalbėjo, jog būdavo, pamato vaikus ten ir išveja. Bet tereikia nusisukti, jie ir vėl čia. Vyriškis buvo įsitikinęs, jog jei nelaimės metu ten būtų buvę suaugusiųjų, vaikas, ko gero, būtų nesunkiai atkastas.
Visi karjerai - pavojingi
Deja, žvyro ir smėlio karjerai, kaip traukė, taip ir traukia mažuosius. Jie ten randa pačių įvairiausių pramogų.
Pernai gruodžio13-ąją karjeras Plungės rajone pareikalavo 2 vaikų gyvybių. Milašaičių kaime gyvenę 10-metis ir 12-metis berniukai užduso juos užgriuvus žvyrui. Iš po smėlio ir akmenų krūvos vaikai nebesugebėjo išsikapstyti: vienas atsidūrė metro, kitas - 2 metrų gylyje.
Lemtingas sutapimas buvo tas, jog tą dieną Stalgėnų pagrindinėje mokykloje, kurioje abu berniukai mokėsi, nevyko pamokos - mat dauguma mokinių vyko į ekskursiją Vilniuje. Ten nevažiavo tik abu bičiuliai. Jiedu nutarė tą dieną skirti savo pamėgtam žaidimui - eiti į netoliese esančius karjerus ir ten rausti bunkerius.
Taip vaikai dažnai leisdavo laisvalaikį.
Nors jie iš namų išėjo dieną, tėvai vaikų pasigedo tik vėlų vakarą. Jų imta ieškoti pasitelkus kaimo gyventojus ir policijos pareigūnus. Vaikus, vedamas nuojautos, karjere po nuošliauža aptiko vieno po smėliu palaidoto berniuko tėvas.
Prieš 6 metus analogiška nelaimė nutiko Prienų rajone, Purvininkų kaime. 15-mečio Vitalijaus K. žūtimi paženklinta 2001-ųjų gegužės 4-oji. 3 vietos berniukai tą dieną užklydo į netoli kaimo esantį nebenaudojamą žvyro karjerą. Jie čia atėjo visiškai tokiu pačiu tikslu, kaip ir nelaimėliai iš Vidiškių miestelio - pažaisti ir pašokinėti nuo šlaito į išraustą duobę.
Šia pramoga mėgavosi Vitalijus ir jo 2 metais jaunesnis bičiulis Karolis T. Tuo tarpu trečiasis iš kompanijos - Giedrius Ž. - stovėjo atokiau. Gali būti, jog kaip tik ši aplinkybė lėmė, kad liko gyvas bent vienas iš dviejų vaikų.
Mat po akimirkos ant abiejų nuo šlaito šokinėjančių draugų žnektelėjo atplyšusio molinio šlaito gabalas. Pamatęs, kas nutiko, Giedrius šoko draugams į pagalbą, bet po akimirkos ant vaikų užkrito dar viena nemaža dalis šlaito.
Rankomis Giedriui pavyko atkasti tik Karolio galvą ir tas galėjo kvėpuoti, kol buvo subėgiota į kaimą ir pakviesta pagalba. Karolį pavyko ištraukti beveik nenukentėjusį, Vitalijui, deja, niekuo padėti nebebuvo įmanoma. Sunkios molingos žemės vaikinuką jau buvo uždusinusios.
