- O aš?
- Nebijok. Mes pradžioje juos tik seksim. Susemsim, kai tave paleis.
- Romai, prašau padėti. Aš atsilyginsiu.
- Nekalbėk niekų. Aš... mes viską padarysim! Būk ramus.
- Viskas, Romai. Atrodo, ateina mano sargybinis.
Noreika greitai įkišo aparatą į krepšį ir šmurkštelėjo į lovą. Grįžęs į kambarį sargybinis apsidairė, bet, atrodo, nieko įtartina nepastebėjo, nes vėl atsisėdo ir pradėjo skaityti knygą.
III
Tad kai pusę dešimtos į kambarį su dviem palydovais įėjo bosas, Noreika viską jau buvo apgalvojęs ir pasiruošęs.
- Labas... Dabar jau drąsiai galima sakyti: labas rytas, pone Noreika. Tikiuosi, jūs apsigalvojote ir nusprendėte paremti mūsų... labdaringą fondą?
- Ne, aš negaliu... aš neturiu... Mes neturim tiek pinigų, - sumurmėjo Noreika.
- Gaila, labai gaila, - nutęsė bosas.
- Aš sakiau, bose, kad su juo gražiuoju neišeis... Nepavyks susitarti, - konstatavo vienas palydovų.
- Gerai, vyrai, tada imkitės darbo. Darykit tai, ką turit daryti. Aš negaliu žiūrėti į tokias scenas, bet nieko nepadarysi. Reikia, tenka...
Bosas iš tikrųjų su kėde nusisuko į duris.
Abu jo palydovai lėtai artinosi prie Noreikos lovos. Nors jų veidus dengė kaukės, vargšui verslininkui atrodė, kad jie šypsosi laimingom sadistų šypsenom.
- Ne... ne, nereikia! Nemuškit, nenoriu! Aš... aš sutinku. Tik nemuškit! Prašau! - suriko Noreika. - Aš sutinku...
Iš tikrųjų - pamačius tų vyrukų plaukais apaugusius kumščius, bet kas su bet kuo sutiktų...
- Na ir puiku! - su visa kėde atsisuko bosas. - Štai telefonas. Skambinkit pavaduotojui. Jis jau darbe - patikrinome.
Bosas dar paaiškino, ką ir kaip Noreika turi sakyti.
- Sveikas, Gyti, - pasakė Noreika, išgirdęs pavaduotojo balsą. - Atsitiko nenumatytų reikalų. Aš išvažiuoju... su reikalais išvažiuoju. Na, gal savaitę pabūsiu. Taip, taip, nusimato neblogas biznis. O tu... paskambink, pranešk... pats žinai kam, kad aš išvažiuoju. Viskas tvarkoj. Ir dar... Pervesk į banką... Pavadinimą ir sąskaitos numerį aš tuoj pasakysiu... Pervesk pusę milijono dolerių.
- Pusę milijono? Tai neįmanoma!
- Įmanoma!
- Bet...
- Jokių bet! Pervesk tuoj pat. Geriausia šiandien. Jei nespėsi, rytoj. Supratai?
- Supratau. Bus padaryta.
- Tvarka. Kai galėsiu, paskambinsiu. Iki.
- Šaunuolis! - pagyrė Noreiką bosas. - Mėgstu protingus žmones. Kas tie pinigai prieš gyvenimą? Niekis... O po mirties jie apskritai būna nereikalingi. Ten, aukštybėse, kitaip atsiskaitoma už viską. Ne valiuta, pats supranti.
IV
Praėjo dvi savaitės.
- Paleiskite mane, - karščiavosi Noreika. - Juk pinigai pervesti!
- Teisybė. Pinigai pervesti, - neprieštaravo bosas, - bet mes jų dar nepaėmėm.
- Tai kodėl? Kokio velnio jūs viską vilkinat?
- Mes turim įsitikint, kad viskas tvarkoj, kad mūsų "neužpelenguos". Beje, tamsta tuo turi būti suinteresuotas. Juk jeigu mūsų žmogus, norėdamas paimti pinigus, įklius, tai tau, pone Noreika, bus blogai. Labai blogai. Už tamstos gyvybę tokiu atveju nė sudilusio cento neduočiau, - pagrasino baigdamas bosas.
Karščiavosi ne tik Noreika. Karščiavosi ir majoras Grigas.
- Kas yra? Ko jie laukia? Kodėl nepasiima pinigų? Kodėl net nesiteirauja? Keista viskas.
- Matyt, jie laukia. Gal ką nors įtaria? - pasakė jo pavaduotojas komisaras Gražys.
- Mes juk tyliai, nepastebimai dirbom.
- Gali būti, kad nutekėjo informacija.
- O gal jie ir banke bendrininką turi?
- Gali būti ir trečias atvejis.
- Nagi?
- Ir informacijos nutekėjimas, ir bendrininkas banke.
- Ką gi. Belieka laukti. Ir visais būdais ieškoti Noreikos. Ieškoti bet kokių pėdsakų. Jeigu jis dar gyvas... Vargšas mano draugas.
- Ieškom, majore, ieškom. Bet kol kas nieko neradom, - papurtė galvą komisaras inspektorius Gražys.
V
Praėjo dar kelios savaitės, taigi daugiau nei mėnuo, nuo mūsų aprašomų įvykių pradžios.
Du vyrai papietavę gėrė kavą "Ponių laimėje", šnekučiavosi. Vienas jų buvo aukštas, stambus, kitas - nedidelis, smulkus, žvitrus vyriokas.
Bet pirmasis apie reikalus prabilo kaip tik flegmatiškas storulis.
- Tu teisingai atspėjai, Vytai. Noreika, kai tik jūs jį paleidote, atlėkė į banką ir atsiėmė savo pervestus pinigus. Neklausė savo bičiulio majoro Grigo įkalbinėjimų.
- Tas, aišku, prašė palaukti - gal dar ateis kas nors tų pinigų. Jie suseks, suims...
- Taip, kaip tik taip. Bet Noreika į jokias kalbas nesileido. Griebė savo pusę milijono ir net ačiū nepasakė.
- To ir reikėjo tikėtis...
- Beje, kaip jūs jį privertėte pervesti tą sumą? Ir taip greitai. Nejaugi jūs jį...
- Ne, apsiėjom. Šį kartą - be smurto. Mes paprasčiausiai lyg ir netyčia pamiršom ant stalo telefoną. Tiksliau - krepšy... Žmogus surizikavo - paskambino savo bičiuliui majorui Grigui. Tas, aišku, patarė pervesti pinigus. Pažadėjo saugoti sąskaitą, rengti pasalą. Ir tą, kuris ateis pinigų, pasekti ir suimti. Vargšai, jie nežinojo, kad tų pinigų niekas nelies, kad jie reikalingi bankui, tavo bankui iš bėdų išsisukti.
- Taip, Vytai. Pusė milijono... Be procentų porai mėnesių mums labai padėjo. Tiesiog, galima sakyti, išgelbėjo. Mes juk nedidelis bankas. Mums tokia suma tada daug reiškė: "Arba prašoksim tą pavojingą posūkį, arba paskęsim kartu su visais... Su dideliais... Su rykliais ir banginiais. Šį kartą išsisukom. Bet ateity kažką reikės daryti. Vieni neišsilaikysim, reikės su kuo nors jungtis... Tiksliau - prisijungti. Bet ir prisijungti geriau, kai tavo popieriai geri. Dar sykį ačiū tau ir tavo vyrams.
- Gerai, aš perduosiu vyrams linkėjimus.
- Atvirai pasakysiu. Iš pradžių aš šiek tiek abejojau... Netgi bijojau.
- Be reikalo abejojai. Mes dirbame užtikrintai, švariai.
- Sakai, švariai? Tai negi... nejaugi niekada taip ir neteko pralieti kraujo?
Smulkus vyriškis patylėjo, po to tarė:
- Teko... Kartais ir kraujo būna. Bet nedažnai. Stengiamės apsieiti be kraujo.Gaila, bet ne visada pavyksta kraujo išvengti.
Epilogas
- O lavonų? Ar lavonų nebuvo? - pokalbio pabaigoje paklausiau savo bičiulį - vyriškį, kurį vadinome Vytu.
- Ne, niekada. Ribų, žmogiškumo ribų niekada neperžengėme. Ir tikrai neperžengsime.
- Kodėl esi toks tikras?
- Matai, iširo mūsų kompanija.
- Kodėl?
- Įvairios priežastys, įvairios... - nutęsė Vytas.
- O vis dėlto? Nagi, papasakok, - mygau aš.
- Ne, nepasakosiu. Nieko įdomaus. Juk pats supranti: mūsų organizacija vis dėlto veikė... už įstatymo ribų. Ne tik neregistruota, bet ir apskritai...
- Pradėjo policija lipti ant kulnų?
- Taip. Galima sakyti, taip. Teko, kaip sakoma, vynioti meškeres.
- Taip, dabar - ne Tado Blindos laikai... - palingavau galva.
- Hm, kaip čia pasakius... Kaip žinai, ir Tadas Blinda ne kažin kaip baigė.
- Taip, "labdaringi fondai"... Ne, tokie kaip jūsų neilgai gyvuoja.
- Ką darysi. Kiek galėjom, tiek padarėm.
- "Feci quod potui, faciant meliora patentes", - sumurmėjau.
- Ką tu sakai? - susidomėjo pašnekovas.
- Tai Seneka. Senovės Roma. Lotyniškai. Lietuviškai tai reiškia maždaug tą patį, ką tu pasakei: "Padariau ką galėjau; kas gali - tepadaro geriau".
- Tai jai taip... "Kas gali..." Mes tiek tegalėjom...
- Bet gražiai jūs tą banką išgelbėjot, - pasakiau.
- Toks ten ir bankas! Bankelis, gal tiksliau net savišalpos kasa reikėtų vadinti. Tais laikais tokių buvo nemažai privisę. Bet mano globotiniai išsigelbėjo, išsisuko. Ir indėlininkai po truputį pinigus atgavo.
- Pala, bet aš apie tokį banką nežinau, - staiga prisiminiau.
- Gal ir nežinai. Nes, kaip sakiau, bylos nebuvo. Viskas susitvarkė. Tai ne "Sekundė" ar "Apus", kurie per savo bankrotus išgarsėjo.
- Papasakok dar kokią nors istoriją, - paprašiau.
- Gal kitą kartą. Turiu gerai apgalvot, ką galiu pasakoti, o ko negaliu. Visi veikėjai, visi žmonės - gyvi. Nenoriu jiems pakenkti. Ir sau pakenkti nenoriu...
- O kur tave susirasti? Kur dabar dirbi?
- Apsaugos firmoje.
Bičiulis pasakė žinomos apsaugos firmos pavadinimą.
- Tai ką? Iki pasimatymo? - paklausiau.
- Žinoma, iki, - nusijuokė Vytas. - "viso gero" dar anksti sakyti.
