Irena ZUBRICKIENĖ
Sasnavos miestelio (Marijampolės sav.) pakraštyje gyvenantis Vitas Petraška (55 m.) - rimtas pretendentas į Lietuvos prezidento apdovanojimą Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Antrosios grupės invalidas, dėl įvairių sveikatos problemų bene trečius metus vaikštantis tik remdamasis dviem lazdelėmis, rizikavo savo gyvybe ir, gulęs į valtį, priplaukė prie dviejų pagalbos besišaukusių žvejų, kurių vieną suspėjo išgelbėti. Šiandien Vitas, nelaikydamas savęs didvyriu, kremtasi, kad jo žygdarbis liko neatliktas iki galo - vyrą prislėgė antrojo skenduolio tragiškas likimas.
Į pagalbą žvejams - beirkle ir kiaura valtimi
Lemtingąjį vakarą (buvo maždaug 22 valanda) Vitas Petraška, baigęs ūkio darbus lauko virtuvėje, ją užrakino ir pamažu pėdino namo link. Staiga vyras išgirdo, kad kažkas šaukiasi pagalbos. Iškart sumojęs, kad balsas sklinda nuo ežerėlio, esančio maždaug už 150 metrų nuo sodybos, Vitas sukluso. Įsitikinęs, kad pagalbos šauksmas rimtas, vyras, pasiramsčiuodamas dviem savo lazdelėmis, kiek galėdamas skubinosi į pakrantę. Jam buvo sunku, nes tamsa ir pažliugęs dirvonas tempą lėtino. Atsidūręs prie vandens Vitas pats riktelėjo, "kam čia ko reikia". Tuomet vyras atpažino netolimo Noragėlių kaimo gyventojo Sauliaus Barausko (34 m.) balsą - silpdamas jis prašė pagalbos. Netrukus Vitas suprato, kad su Saulium, esančiu vandenyje bemaž už 50 metrų nuo kranto, dar kažkas kalbasi - vadinasi, nelaimėlių yra du. Jie šaukė plūduriuojantys prie apvirtusios savo valties. Akimirksnį pasvarstęs, kad klibikščiuoti atgal per dirvoną ir kviesti pagalbą iš gretimų namų, kuriuose gali rasti tik moteris, Vitas neturi laiko, galinčio pražudyti du vyrus, V. Petraška ryžosi pats lipti į valtį ir irtis į nelaimės vietą.
Pirmiausia reikėjo atversti vieno vietinio žvejo ant kranto paliktą valtį. Ji buvo nepritvirtinta, tačiau be irklų. Vitas vargais negalais ją atvertė (ir sveikam, stipriam vyrui tai nėra lengvas darbas) ir sunkiai nustūmė dumblinu krantu kelis metrus iki vandens. Vyras ne sėdo į valtį (jis yra gana apkūnus, galėjo neišlaikyti pusiausvyros), o atsigulė į ją ant pilvo. Vietoje irklų "dirbo" drąsuolio rankos.
- Būriausi, būriausi rankomis per vandenį, o ta valtis taip lėtai judėjo į priekį, kad iš nevilties net širdis pradėjo drebėti, - prisiminė Vitas lemtingąją kelionę. - Apmaudžiausia buvo, kad Saulius vis rėkė gelbėti, o kitas balsas murmėjo kažką neaiškiai, daug tyliau. Guodžiausi, kad abu dar gyvi, ir raginau juos laikytis.
Išradingas gelbėtojas, gulomis pasiekęs kelionės tikslą, tamsoje įsižiūrėjo, kad į vieną apvirtusios valties kraštą, pats paniręs vandenyje iki kaklo, įsikibęs plūduriuoja Saulius, o į kitą - šiojo draugas iš to paties kaimo, dažnai užeinantis pas Vito kaimynystėje gyvenančią savo seserį Juozas Matulaitis (46 m.). Gelbėtojas vis ragino vyrus laikytis ir pirmiau sugriebė Saulių, kuris priplaukus jam buvo arčiau. Vitas nebegali paaiškinti, kaip pajėgė įtraukti nelaimėlį į savo valtį, tik prisimena, kad vienu momentu bandė atsistoti, bet tuoj vėl atsigulė, nes valties galas pradėjo grimzti - joje atsirado vandens. Įverstas į laivelį Saulius buvo menkas pagalbininkas savo gelbėtojui, todėl Vitas vienas keliais rankų yriais apsuko valtį kitu galu, kad pasiektų antrąjį nelaimėlį. Deja, vos tik vyras spėjo apsisukti, Juozas iš jo akiračio pradingo. Kiek luktelėjęs Vitas dar šaukė pražuvėlį, tikėjosi, kad jis išnirs, tačiau taip neįvyko. Supratęs, kad Juozas, praradęs jėgas, nugarmėjo gilyn, Vitas buvo priverstas sukti valtį atgalios. Juolab kad joje sparčiai kaupėsi vanduo - po žiemos valtis buvo prakiurusi.
- Kelias atgal buvo kaip visa amžinybė - atrodė, kad valtis stovi vietoje, - rodės, net nenorėjo to prisiminti Vitas, o jo skruostu nusirito didžiulė ašara. - Apie save negalvojau, bet įsivaizduokite, kaip buvo sunku grįžti į krantą pralaimėjusiam. Nesusitaikau su mintimi, kad Juozui nesugebėjau padėti.
Visą parą - nė minutės miegui
Nebegalėdamas ištverti amžinybe tapusios kelionės vis sunkėjančia valtimi, Vitas, tebeirdamas rankomis, bedžiojo savo lazdele į vandenį ir ieškojo dugno. Supratęs, kad jau atsidūręs maždaug metro gylyje, Vitas išsivertė iš valties į vandenį iki juosmens ir valtį su išgelbėtu Saulium greičiau pristūmė prie kranto. Sušalęs ir išsigandęs Saulius buvo silpnas - pastatytas ir iškeltas iš valties jis kaipmat susmuko, nes nebeturėjo jėgų paeiti. Vitas paliko jį gulėti, o pats leidosi pas netoliese gyvenančią Juozo Matulaičio seserį, kad šioji iškviestų medikus ir gelbėtojus.
- Dabar aš jau žinau, ką reiškia matyti kito žmogaus mirtį ir nebegalėti jam padėti, - mąsliai pratarė Vitas, vis nenusikratydamas kaltės jausmo.
Atvykę medikai išsivežė sušalusį, bet sąmonės nepraradusį Saulių į ligoninę. Skaičiuojama, kad jis ir Juozas vandenyje, šaukdamiesi pagalbos, prabuvo apie pusantros valandos. Paaiškėjo, kad abu draugai temstant nuplaukė valtimi traukti iš vakaro užmestų tinklų, kuriuose tikėjosi rasti nemenką laimikį. Traukiant jį valtis apvirto. Greičiausiai dėl to, kad abu žvejai buvo neblaivūs. Vėliau, kai valtis buvo atversta ir parplukdyta, pareigūnai kartu partempė ir karpių, ešerių bei lydekų pilną tinklą. Anot teisėsaugininkų, tai brakonierių laimikis, už kurį gali tekti atsakyti pasveikusiam Sauliui Barauskui. Vietos gyventojų teigimu, tokių neleistinų žvejybų šiame vandens telkinyje būna dažnai - bedarbiai žmonės šitaip ir prasimaitina, ir vieną kitą litą užsidirba.
Naktį Vitui, kuris irgi sušlapo ir sušalo, medikų pagalbos neprireikė. Tiesą sakant, vyriškiui kaipmat pagelbėjo jo žmona Aldona: miegoti susiruošusi moteris tik po visų Vito vargų sužinojo, ką jis "nuveikęs", ir ašarodama paruošė sutuoktiniui arbatos, į kurią, anot Vito, kliūstelėjo geros degtinės penkiasdešimtinę. Tą naktį drąsuolis gelbėtojas nė minutei nesumerkė akių - vis iškildavo vandens paviršiaus vaizdas, apvirtusi valtis, plūduriuojantys vyrai, tarsi pasigirsdavo jų pagalbos šauksmas. Sumerkti akių, bent kiek pailsėti Vitui nepavyko ir kitą visą dieną, kol nuovargis įveikė patirtus įspūdžius.
Dar prieš vidurnaktį prie ežero atvykę ugniagesiai-gelbėtojai tamsoje negalėjo aptikti nuskendusio Juozo kūno. Jie tik pasižymėjo nelaimės vietą plūduru. Kitą rytą vėl atvykę gelbėtojai, padirbėję valandą, skenduolį surado ir ištraukė. Manoma, kad Juozas nuskendo sušalęs arba sutrauktas mėšlungio, paralyžiuotas, o gal siurbtelėjęs per daug vandens, kai apvirtusios valties galas grimztelėjo į vandenį nuo jos atsitraukus į kitą valtį besiropščiančiam Sauliui. Vito Petraškos teigimu, belieka tik stebėtis tokia nelaimės pabaiga, nes Juozas buvo geras plaukikas - maudydamasis lengvai perplaukdavo visą ežerą. (Skęstančiųjų gelbėti pasišovęs Vitas sakė pats irgi mokąs plaukti, tačiau geru plaukiku savęs nelaikąs.)
Paežerės gyventojai "pasmerkti" žygdarbiui?
Vitas Petraška nelinkęs save laikyti didvyriu, atlikusiu žygdarbį. Anot jo, palaima būtų aplankiusi tik tada, jeigu jam būtų pavykę išgelbėti abu vyrus. Vito nuomone, kiekvienas taip pasielgtų, išgirdęs maldaujantį pagalbos šauksmą - ypač kai esi kviečiamas vardu. (Beje, tiriant įvykį paaiškėjo, kad nuskendusio Juozo sesers namuose tą vakarą buvo besilinksminanti kompanija, kuri irgi girdėjo nuo ežerėlio sklindančius garsus, tačiau dairytis nepuolė, nes manė, kad taip nelinksmai juokauja miestelio vaikai.)
- Kai gyveni prie vandens telkinio, turi visą laiką gyventi "budinčiu režimu", - kaip savaime suprantamą gyvenimo tiesą dėstė Vitas. - Aš neįsivaizduoju, kaip būtų galima gyventi slegiamam sąžinės graužaties, jeigu girdėtum besišaukiančiuosius pagalbos ir ramiai sau užsidarytum namų duris. Gailimės su sūnumi, kad jo nebuvo namuose - dviese tikrai būtume abu vyrus ištraukę. O galvoti tokiais momentais nebūna kada - veiki taip, kaip šauna į galvą. Tik po visko gali analizuoti ir svarstyti, ką galėjai daryti kitaip - geriau.
Sasnavos pakraštyje esantis nemažas dirbtinis vandens telkinys buvo iškastas prieš 25 metus. Jo didžiausias gylis - bene šeši metrai. Ežerėlis pamėgtas žvejų, o karštuoju sezonu - ir besimaudančių poilsiautojų. Vieta, kur nuskendo J. Matulaitis, - bene dviejų metrų gylio. Visą laiką prie šio vandens telkinio gyvenančio V. Petraškos teigimu, iki šiol čia, be Juozo, nuskendo dar du žmonės. Vienas vyras maudėsi neblaivus ir nebeišplaukė, kitas - po vestuvių atėjęs atsigaivinti pabrolys - irgi nebeišniro. Dar du skendę žvejai buvo išgelbėti vietos gyventojų ir bendraminčių.
Drąsuolis nusipelnė šlovės
Marijampolės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko pavaduotojas Rytis Masys, šioje srityje besidarbuojantis 14 metų, "Akistatai" sakė ir pats negalįs atsistebėti tokia sunkiai vaikštančio Vito Petraškos drąsa bei išmone. Anot pareigūno, sasnaviškis tikrai bus pristatytas prezidento apdovanojimui gauti, nes yra vertas šlovės. Tokia procedūra paprastai atliekama artėjant kokiai nors rimtai progai, o duomenys apie drąsius žmonių poelgius renkami ir kaupiami visą laiką. Anot R. Masio, jeigu atliktas žygdarbis nelieka paslaptimi, jo autorius visada būna pagerbtas.
Pats V. Petraška į jam "gresiantį" apdovanojimą žiūri skeptiškai. Vyras prasitarė, kad dėmesys jį slegia. Be to, ne dėl dėmesio ir ne dėl pagyrų rizikuota. Su žmona du vaikus (24 metų Vytautas jau dirba, o 20-metė Lina dar mokosi) užauginęs V.Petraška sakė turįs tik vieną gyvenimo tikslą - kad jo vaikai būtų dori žmonės. Pats Vitas visą laiką stengęsis auklėti juos savo pavyzdžiu. Skrupulingai dirbo tekintoju gamykloje, paskui - kolūkyje, netingėjo tvarkytis ir prie namų. Vito sodyboje yra paties sukonstruotas malūnas, akselinė, kitos ūkio technikos. Dabar bene didžiausias Vito rūpestis - jo paties sveikata. Cukriniu diabetu prieš devynerius metus susirgęs vyras dabar kenčia nuo šios ligos pasekmių - silpsta širdis, akys, reikalinga kelio sąnario operacija. Vitas neslėpė, kad po neplanuotų "maudynių" pradėjo mausti kaulus, prikibo peršalimo liga.
- Nors tos nakties prisiminimai - kaip ant delno, tačiau dabar jau ir pats negaliu suvokti, kad lipau į ledinį vandenį, - atsisveikindamas šyptelėjo Vitas. - Dabar man jau atrodo, kad antrą kartą taip nenutaisyčiau. Žinokit, pradėjau baimintis vandens - prie jo ne tik netraukia, bet net ir, rodos, atstumia, baugina.
Rolando Šmigelskio nuotr.:
- Vitas Petraška: "Anoks čia žygdarbis, jeigu jis nebaigtas"
- Dirbtinis tvenkinys nusinešė jau trečio žmogaus gyvybę
- Visokių gelbėjimo atvejų žinantis Rytis Masys ir pats stebėjosi, kaip silpnai judančiam vyrui pavyko išgelbėti skendusįjį
