Pirmadienį prasidėjo Vilniaus festivalis - užsakytu kūriniu, pasauline premjera, Vidmanto Bartulio oratorija „Nelaimėlis Jobas“. Klausydamas jos supratau, kad šiais metais festivalis vis dėlto bus gerokai pilkesnis nei ankstesnieji. Ir vien dėl paprasto dalyko - peno akims nebus.
Nebus, nes kiek galima žiūrėti į Bašmetą, Rostropovičių ar kitus, jau mintinai žinomus - o mūsų populiarioji kultūra, tegul ir vadinama elitine, vis dėlto remiasi vaizdu. O kadangi Vilniaus festivalio publika taip pat elitinė - populiariąja prasme, didesnėms masėms joje veikti nelabai bus ką. Spektaklių nėra, ir nebent tik Vilniaus universiteto kieme bus pakabintas ekranas, kuriame stambiu planu bus rodomi skraidantys po gitaros grifą Al Di Meolos pirštai.
Bet tai - ne vieno festivalio problema. Beklausydamas oratorijos, neliūliuojančios ausų melodingais pasažais, leidžiančiais atsiduoti muzikai ir pasiduoti jos tėkmei (išskyrus gražų finalą), suvokiau, kad rimtoji simfoninė muzika susidurs ar jau tiesiogiai susiduria tik su tomis pačiomis masėmis, kurių net ir masėmis nepavadinsi - muzikos kritikais ir muzikantais. Moksleiviai kreivai žiūri į Filharmoniją, vizualiojo meno suvokėjai taip pat reti paukščiai jos salėse. Padėtį kiek ištaiso festivaliai, bet ir tai ne dėl pačios muzikos, o dėl prestižo. Todėl į publiką žiūrėti visada įdomiau nei į sceną. Ką tokiais atvejais daryti?
Apie individualius užsiėmimus beklausant muzikos ir užmušant laiką jau rašė Ernestas Parulskis (http://www.omni.lt/index.php?base/z_26956). Bet yra ir kita pusė - kaip sudominti klausytoją nuo scenos, kad jis pats taptų aktyviu kūrinio suvokėju arba žiūrovu? Na gerai, atėjo į festivalinį vakarą, maloniai praleido keletą minučių lankstydamasis pažįstamiems ir žiūrėdamas į iškilius svečius bei jų gražius tualetus (Petraičio, to australo, žmona viliojo visų žvilgsnius raudona suknele, su visais bendravo Jurašai, buvo Kultūros ministerijos žmonių, Kėvišas, dar daug kas. O šalia elgeta pardavinėjo bilietus į koncertą “už kiek negaila, vis tiek prapuls“. Nusipirkau už 5 Lt). O kas po to, kai suskamba pirmieji muzikos taktai? Užsimerkti? Be abejo, tai išeitis, nes bet kokie vaizdai tavo sąmonėje bus visada įdomesni už tai, ką išvysi atsimerkęs - banaliai apšviestą salę ir tą patį sėdintį orkestrą.
Bet pastebėjau, kad žmonės vis dėlto pasidaro aktyvesni, kai smuikininkai sutartinai perverčia partitūros lapus. Kai dirigentas mojuoja batuta agresyviau. Kai penkiems taktams atsistoja būgnininkas. O kai iškeliamos rankos su lėkštėmis - tai jau visai pakvimpa Hitchcocko suspensu - kada trenks? Supratau, kad ir muzikos atėjusieji vis dėlto nori vaizdo. Todėl, regėdamas akivaizdžią (klientų aptarnavimo) krizę, siūlau keletą išeičių*.
Banaliausia būtų panaudoti ekraną ir jame rodyti tiesiai filmuojamus keliomis kameromis stambius vaizdus - smuikininkės grojimą, pūtikų žandus, dirigento veido išraiškas. Dar geriau - violončelistę (paprastai jos būna labai erotiškos, kaip ir per “Jobą“ iškart atkreipiau dėmesį į blondinę altistę apnuogintais pečiais). Bet kameros - tai jau papildomas krūvis ir gan banalu. Tačiau galima būtų panaudoti apšvietimą ir drabužius - tai jau seniai suprato “Kronos“ kvartetas. Kaip ir Cage‘as (Johnas, ne Nicholas), gatvėje grojamo kūrinio atlikėjais pavertęs praeivius.
Bet aišku, kad simfoniniam kūriniui atlikti šiandien būtiniausias yra režisierius. Pageidautina - ir dramaturgas. Ir oratorija ar simfonija galėtų pavirsti nauju žanru - šokamąja ar judesio oratorija. Pavyzdžiui, minėtas sinchroniškai perverčiamų lapų vaizdas gan efektingas. Todėl lapus reikėtų taip prirašyti, kad juos vartytų kuo dažniau. Dar geriau - jei pirma verstų kairioji orkestro pusė, o savo lapais jai atsakytų dešinioji. Toks metodas ypač tiktų modernioms parafrazėms liaudies dainoms - mergelių ir bernelių pokalbiams. Nors galėtų būti ir iliustracija Čiurlionio “Miškui“.Paprastai labai mažai būna užimti kontrabosai. Todėl muzikantai juos pauzių metu - žinoma, pagal ritmą - galėtų apsukti po keletą kartų, kaip normaliame jam session. Bet tai - grubiojo meno, popso mėgėjams. O tikrąjį meną jaučiantiems - smuikininkėms sutartinai galėtų nukristi dešinioji petnešėlė. Ir gražu, ir subtilu. Fleitininkės galėtų tyliai kojomis kartoti škotų šokių judesius a la “Riverdance“.
Be abejo, sceną reikėtų taip pakelti, kad matytųsi visi muzikantai, antraip pačios brangiausios vietos turėtų būti balkone. Ir čia jau galima būtų pasitelkti vidinę kūrinio ir tikrojo orkestro vidaus gyvenimo dramaturgiją. Pavyzdžiui, kviestinis dirigentas labai susitelkęs žiūri į smuikininkę, nes ją myli nuo praeito festivalio, tačiau to negali pakęsti jos vyras (paprastai prie litaurų) ir vis gąsdina dirigentą laiku neįstosiąs ir mojuoja lazdelėmis reikia nereikia. Po kurio laiko dirigentas susinervinęs paleidžia į jį batutą (tam reikia profesionalumo, kad batuta neužgautų kokio nors kito instrumento). Arba palieka pultą ir nueina prie kulisų arogantiškai parūkyti (tuo metu atliekamą partiją muzikantai puikiai išmokę sugroja ir be jo). Labai efektingos ir muzikinės replikos a parte, t.y. publikai. Tarkime, pirmo smuiko sudėtingiausių pasažų metu pavyduolis antrasis smuikininkas neapsikenčia ir išsitraukia iš kišenės mobilųjį telefoną, kuris sugroja idealiai tą pačią melodiją. O choristai sudainuotus partitūros puslapius meta ant nekenčiamų muzikantų, kadangi šiems už darbą daugiau moka: metaforiškai šie palaidojami arba prilyginami šlavėjams.
Paprastai retas kuris simfoninis kūrinys gali būti pagrįstas veiksmu. Todėl pati judriausia šioje paletėje būtų Haydno “Atsisveikinimo simfonija“ (faktiškai tą patį “išėjimo negrįžti“ efektą galima buvo panaudoti ir per “Nelaimėlį Jobą“): paskutiniai groti - vargti ašarų pakalnėje - lieka nelaimėliai, nesiryžtantys išeiti, agnostikai, netikintys išbandymų taurumu ir būties išgelbėjimo galimybe. Taip ir “Jobas“ būtų įgavęs daugiau transcendencijos. Bet jei įmanoma, galima ir kūrinį iliustruoti gan pigiai, pavyzdžiui, “Nelaimėlį Jobą“ pagilinti kadrais iš Dostojevskio “Idioto“ ar “Nusikaltimo ir bausmės“ ekranizacijų. Bet iki tokių banalybių, kaip Beethoveno likimo smūgius paversti iliustracija situacijai “grįžta vyras namo, pasibeldžia, o ten...“, nusileisti nereikėtų. Menas vis dėlto aukščiau, nors ir tokia situacija - amžina klasika. Ir pagaliau - patį “Nelaimėlį Jobą“, gastroliuojant regionuose ir jaunimui, reikėtų pavadinti tiesiog “Lūzeriu“.
Scenarijų ir būdų sudominti gali būti labai daug. Tik reikia mąstyti ir nebijoti. Juk kiek laiko galime tenkintis kičinėmis “metamorfozėmis“?
Jūsų – [email protected]_______________________* Bandant įgyvendinti išdėstytus principus būtina nurodyti Garigos Jančo pavardę programėlėje ar plakate ant scenos arba susisiekti su pačiu autoriumi.
