Daiva NORKIENĖ
Eutanazija, arba beskausmis mirtinai sergančiojo numarinimas, Vakarų pasaulyje tampa gana populiarus Olandai netgi priėmė specialų tai įteisinantį įstatymą. Jau svarstoma, kad galbūt panašaus reikėtų ir Lietuvai.
Šiandien pasielgėme netradiciškai. Užuot diskutavę šia subtilia tema su politikais, dvasininkais ar gydytojais (tai yra sveikaisiais), atsigręžėme į neišgydomai sergančiuosius. Į žmones, kurie turi kur kas didesnę moralinę teisę tai svarstyti. Rezultatas pribloškiantis: mūsų herojai, ne vieną kartą buvę ištikti komos, patyrę klinikinę mirtį ir šaukęsi Dievo, jog juos pasiimtų, pasitaisydavo. Ir ne tik - dažnas savo optimizmu ir buvimu šalia džiugindavo juos mylinčius artimuosius. O jeigu jų silpnumo akimirką Viešpaties ir drauge budelio vaidmenį prisiėmęs gydytojas būtų įteikęs bilietą nebūtin?
Advokatė grįžo gyventi
Buvusi advokatė Lidija Galdikienė - ypatingas žmogus. Bet ne todėl, kad jos ligos istorijoje iš viso vienuolika diagnozių, tarp kurių net "du vėžiai". Ištisus dvejus metus ponia Lidija kvėpuoja naudodamasi specialiu deguonies aparatu. Prie šios didelės tylutėliai burzgiančios "dėžės" dabar pririštas visas advokatės gyvenimas. Be šio aparato ji neišgyventų - uždustų. Tačiau Lidija nepaprasta savo optimizmu. Ji tvirtina, kad jau seniai galėjo numirti, jei ne tas įgimtas racionalumas ir atkaklumas.
- Esu kaip Miunhauzenas, - šypsosi paklausta apie jos stiprybės ištakas ponia Lidija. - Bet kurioje situacijoje paimu save už galvos ir ištraukiu.
Neįtikėtina, tačiau panašiu būdu moteris kartą save jau sugrąžino gyventi iš tikros agonijos.
- Kartą mano nesveiki plaučiai atsisakė sąžiningai tarnauti ir aprūpinti organizmą deguonimi. Aš miriau, - pradeda šiurpulingąją savo pasakojimo dalį moteris. - Artimieji skubiai iškvietė greitąją, nuvežė ligoninėn. Atsibudau reanimacijos palatoje, pamačiau prie manęs palinkusius žmones. Norėjau kažką sakyti, tačiau pajutau, jog negaliu kalbėti. Kažkodėl pirmoji mintis buvo, kad man atidarė trachėją. Mat mano mamytė kadaise sirgo gerklų vėžiu, todėl jai į trachėją buvo įstatytas kvėpavimo vamzdelis, ji nebegalėdavo kalbėti. Matyti taip kenčiantį artimą žmogų man būdavo klaiku, todėl ir tada, pamaniusi, kad ir man tas pat, nutariau mirti. "Šito jau man tikrai per daug", - pagalvojau. Tada atrodė, kad toks gyvenimas neturi prasmės.
Jei eutanazija, arba beskausmis marinimas, tuomet mūsų šalyje būtų buvusi legali, jei tokiam ligoniui būtų leidžiama pačiam paspausti kokios nors amerikietiškos mirties mašinos mygtuką, savo mamos Lidijos dukros jau nebematytų. Nebebūtų kam guostis ištikus bėdai, iš ko semtis stiprybės, optimizmo ir jėgų, klausti patarimų. Lidija užaugino dvi nepaprastai, kaip pati tvirtina, doras ir mylinčias dukras. Jos abi - sostinėje žinomos advokatės, vienas žentas taip pat teisininkas. Taigi mylinti (ir mylima) mamytė savo dukterų galėjo daugiau ir nebepamatyti, jei silpnumo akimirką būtų amžiams nubrėžusi ribą, už kurios jau nebėra nei meilės, nei apsikabinimų, nei bučinių.
- Mane užvaldė didžiulis noras nebegyventi, ir aš pati pasišaukiau mirtį. Staiga pajutau, kaip mano kūnas lengvėja, darosi šilčiau ir apima kažkokia nepaprasta, stulbinanti ramybė. Aš tarsi slinkau į kažkokią nežinią... Na, štai, numiriau! Tokia mintis neatrodė nei keista, nei šiurpi. Ir tuo pat metu išgirdau medikų žodžius: "Ji mirė!" Supratau, kad tai apie mane.
O štai dabar į mūsų rašinį įveskime naują "personažą" - Kūrėją. Tą patį, be kurio žinios, kaip tvirtina Biblija, nuo mūsų galvos nė plaukelis nenukrenta. Ar tik ne jo valia ponia Galdikienė grįžo gyventi? Juk kitaip nė nepaaiškintum jos agonijoje matytų vizijų.
- Kai jau buvau kaip ir mirusi, man prieš akis staiga iškilo vaizdinys: žiema, centrinis įėjimas į Gerontologijos centrą Vilniuje, - tęsė savo pasakojimą ponia Lidija. - Prie įėjimo - daugybė žmonių, kurie atėjo išlydėti manęs. Nei tų asmenų, nei Gerontologijos centro iki tol nė karto nebuvau regėjusi. Minioje išvydau vieną pažįstamą veidą - gydytojos Jadvygos Čeponienės. Ji iškėlė ranką, lyg norėdama kažką pasakyti. Pasidarė smalsu - o ką tokio ji dabar pasakys? - ir aš suklusau. "Įsijungė" kažkokie mano kūno receptoriai, ir atsigavau. Noro grįžti anapus neliko.
Vėliau paaiškėjo, kad dūstančiai advokatei į plaučius buvo įvesti kvėpavimą lengvinantys vamzdeliai, tačiau trachėja neatverta. Moteris pasitaisė, atgavo kalbos dovaną. O agonijoje regėtos vizijos išsipildė: Lidija prieš dvejus metus iš tiesų apsigyveno Vilniaus gerontologijos centre. Sutapimas? Kažin. Kažkas, ko mes galbūt niekada iki galo taip ir nesuvoksime, mirštančiajai parodė išeitį. Lidija Galdikienė sako Gerontologijos centre iš pradžių apsigyvenusi todėl, kad prieš porą metų privatiems asmenims nebuvo galima pirkti deguonies balionų. O jai deguonies verkiant reikėjo. Vėliau įsigijimo tvarka supaprastinta, tad Lidija deguonies galėjo pirktis ir gyvendama bute. Tačiau "senelių namuose" jai labai patiko. Čia turi atskirą apartamentą su vonia, tualetu, virtuvėle ir kambariu. Iš namų atsivežė gražius ir patogius savo baldus, dabar jau nebereikia ir deguonies balionų - naudojasi specialiu kvėpavimą lengvinančiu aparatu. Džiaugiasi, jog nėra našta savo dukterims, kurios, beje, yra labai dėmesingos, kantrios ir mylinčios. Jei ne jų meilė, paslaugumas ir atjauta, pagaliau jei ne įgimtas Lidijos optimizmas, liga moterį galėjo seniai įveikti. O ji gyvena! Džiaugiasi už lango šviečiančia saule, bendravimu su žmonėmis, kuriuos ji moka gerbti ir vertinti. Kadangi Lidijos sveikata nėra labai gera, dabar ji uždūsta net ir per kambarį perėjusi (po tokio "žygio" turi ilgai kvėpuoti deguonimi, įjungusi aparatą ties aukščiausia padala), dažnai snūduriuoja. Bet ant stalelio arba prie deguonies aparato nuolat padėtas raštelis: "Žadinti!" Kad užsukę jos aplankyti žmonės neapsigręžtų ir neišeitų.
- Moku džiaugtis kiekviena smulkmena, netgi štai šiuo man gero žmogaus padovanotu žiebtuvėliu, - rodo mažą blizgantį daiktelį pašnekovė ir papasakoja linksmą vaizdelį apie pesimistą ir optimistą. - Sėdi pesimistas, geria konjaką ir skundžiasi, kad blakėmis dvokia. O optimistas nutrėškia blakę ir sako, kad konjaku kvepia". Laisvalaikiu, kurio dabar turi daug, L. Galdikienė skaito, klausosi radijo, žiūri televizorių. Visiškai ramiai, be panikos, "surikiavo" ne tik savo gyvenimą, bet ir mirtį. Apie ją moteris kalba labai ramiai, sako su ta mintimi susitaikiusi. Tačiau išeiti neskubanti. Paklausta, ką mano apie sunkiai sergančių ligonių eutanaziją, net nesusimąsto.
- Nėra prasmės kalbėti apie eutanaziją ir ją įteisinančius įstatymus! - įsitikinusi sunkiai serganti, tačiau mokanti branginti Dievo skirtą gyvenimą moteris. - Kiekvienas žmogus pats gali nuspręsti, kaip išeiti. Nelabai žinau, kaip pasielgčiau, jeigu kęsčiau nepakeliamus skausmus - mano liga dusina, tačiau skausmo nesuteikia. Bet jei nebepajėgčiau gyventi, galbūt tyčia perdozuočiau širdies veiklą stimuliuojančių tablečių? Juk niekas nesistebėtų, kad nuo infarkto mirė tokia kaip aš senutė...
Tačiau iš mirties į gyvenimą paslaptingai sugrįžusi Lidija šiandien yra prieš bet kokį dirbtinį žmogaus marinimą.
AIDS segantis ligonis apsigalvojo
O dabar skaitytojų dėmesiui siūlome AIDS centro gydytojos Julijos Rakickienės pasakojimą.
- Apie gyvenimą ir mirtį su savo pacientais pasikalbame dažnai. Kartą - tai buvo prieš šešerius ar septynerius metus - vienas vyriškis ėmė manęs klausinėti, ar aš, kai jam būsią labai blogai, negalėčiau suleisti kokių nors vaistų, kad jis greičiau numirtų. Tuo metu šis žmogus net ir AIDS nesirgo, buvo infekuotas ŽIV, dėl to labai išgyveno, bet jautėsi neblogai. Tiesa, vyriškį kamavo depresija, jis jautėsi esąs nusikaltėlis - mat santykiaujant su mylima moterim plyšo prezervatyvas. Dėl to jis sielojosi ne mažiau kaip dėl savo paties likimo.
Supratinga gydytoja pašnekovą kaip sugebėjo, taip guodė. O prižadėti, kad atėjus laikui jį eutanuos, negalėjo ("Įsitikinimai neleido"). Tačiau vyriškiui prižadėjo, kad ateityje, jei šis sunkiai susirgs, apie tai vėl pasikalbėti. Ir štai žmogus pasitaiso, išsisprendžia jo asmeninės problemos, grįžta noras gyventi. Dirba, džiaugiasi artimųjų meile, gyvena visavertį gyvenimą. Taip prabėga keleri metai. Deja, XX amžiaus maras kol kas nenugalimas, ir anksčiau ar vėliau to žmogaus gyvenimo žvakė turėjo sutirpti. Kartą vyras labai sunkiai suserga. Jį paguldo į AIDS centro dispanserį, pas J. Rakickienę.
- Jis buvo pusiau ištiktas komos, jau nepažindavo net artimųjų, - pasakoja Dispanserinio skyriaus vedėja J. Rakickienė. - Kai jam kiek pagerėjo, atėjau pasikalbėti. Klausiu, ar atsimena tą seną mudviejų diskusiją apie eutanaziją, kai prašė suleisti vaistų. Vyriškiui iš siaubo net akys išsiplėtė: "Ką, man jau taip blogai?! Dabar man suleisite tą ampulę?!" Taip, jam buvo blogai. Tačiau tada, priešingai nei anksčiau, kai buvo apysveikis, žmogus labai norėjo gyventi... O jums visa tai pasakoju dėl to, kad nežinau, kas ir kokiais kriterijais vadovaudamasis galėtų nuspręsti, kada jau laikas žmogų eutanuoti. Ar tikrai jis beviltiškas?
J. Rakickienė, savo darbo praktikoje jau prisižiūrėjusi siaubingai kenčiančių beviltiškų ligonių, nepasisako nei už, nei prieš eutanaziją. Ji prisimena neseniai matytą filmą apie nejudantį lūžusiais kaklo slanksteliais žmogų, norėjusį mirti. Jam buvo pasiūlyta, jei taip nori, išeiti pačiam. Žmogus galėjo pats įjungti "mirties mašiną" ir į jo venas būtų plūstelėję mirtini vaistai. Artėjant lemiamai minutei, ligonio ryžtas blėso, ir jis "mašinos" nebeįjungė.
- Jei net pats beviltiškas ligonis nepajėgus apsispręsti, ar tikrai jau nori išeiti, tai kaip galėtume tai padaryti už jį? - retoriškai klausė J. Rakickienė.
Beje, AIDS sergantys pacientai šiokią tokią galimybę rinktis turi. Jeigu ligoniai negertų priešvirusinių vaistų, tai virusas imtų labai sparčiai daugintis, ir mirtis ateitų kur kas greičiau nei gyvybę palaikant terapija. J. Rakickienė "Akistatai" teigė mananti, kad minėtas jos pacientas savo gyvybės ir mirties klausimą galiausiai panašiai ir "išsprendė". Tačiau tai padarė vis dėlto pats, be jokių medikų įsikišimų.
Aldona šaukiasi mirties
Buvusi "Lelijos" fabriko siuvėja Aldona Burneikienė serga nuo 1992-ųjų. Jos ligos (o jų tikrai daug) tokios sunkios, kad silpnesnio organizmo žmogui jau seniai būtų nulėmusios lemtį. Prieš aštuonerius metus tada dar 61 metų moterį ištiko insultas ir ji nebevaldo kairės rankos. Vėliau susirgo diabetu, prisidėjo hipertenzija ir stenokardija. To dar buvo negana. Prieš porą metų Aldona pajuto skausmą dešinėje pėdoje, išaugo gumbas. Lietuvos onkologijos centre moteriai diagnozavo kaulo sarkomą - labai piktą IV stadijos vėžį. Reikėjo pjauti koją, tačiau moteris atsisakė: ji negalėjo net įsivaizduoti, kaip gyventų be dešinės kojos ir nevaldydama kairės rankos. Iki šiol ji šiaip ne taip nesveikąja galūne pasiremia, pasikelia iš lovos nors dėl gamtinių reikalų.
Tačiau liga ėmė sparčiai plisti, koja ėmė storėti (dabar ji penkis kartus storesnė už sveikąją), nebeužgyja opos. "Akistatos" kalbintas ligonės vyras Juozas Burneika žmonos būklę apibūdina kaip labai sunkią:
- Koja tiesiog pūva, audiniai krinta gabalais. Kasdien du kartus ją perrišinėju, binto gabalėlis kainuoja litą, o vienam perrišimui visas ir sunaudojamas. Valstybė nekompensuoja ne tik už tvarsliavą, bet ir už tokios invalidės būklę palengvinančius tepalus, negauname vienkartinių paklodžių, lignino... Skiriama tik vaistų nuo diabeto ir morfino - skausmui malšinti. Laimė, kad nors tiek, nes be morfino žmona nebegali ištverti.
Šią pačią veiksmingiausią ir paskutinę nuskausminamąją priemonę A. Burneikienė naudoja jau pustrečių metų. Medikai tvirtina neatsimeną ligonio, kuris morfiną būtų vartojęs ilgiau nei metus. Jei sarkomos apimtą koją dabar operuotų, ligonė, ko gero, ir neišlaikytų. Mat ji serga ir plaučių vėžiu.
- Nesutiksime su operacija, nes tai reikštų tik mirtį, - tikina J. Burneika, kuris, net būdamas ne medikas, supranta, jog nupjovus koją dėl diabeto gali nebeužgyti žaizda. - Gydytojai sako, kad Aldonos labai stiprus ir gyvybingas organizmas, jog ji taip sunkiai sirgdama gyvena. Absurdas, tačiau jai, pirmosios grupės invalidei, net neskiriama slaugytoja, nemokama ir 138 litų slaugymo pašalpa. Mat net dvi mus jau lankiusios medicininės komisijos nepripažįsta, jog ligonė - visiškai neįgali. Ji atseit dar pasikelia!
Prieš kurį laiką neilgai gulėjusi vienoje Vilniaus slaugos ligoninių, pacientė buvo išrašyta į namus, nes, kaip puse lūpų prasitarė J. Burneika, "šeima neišgalėjo už tai mokėti".
Aldona, kuriai likimas davė krūvą ligų, tačiau kartu ir labai stiprų organizmą, beveik kas dieną šaukiasi mirties. Jei Lietuvoje galiotų eutanaziją įteisinantis įstatymas, labai gali būti, jog kokia nors "autoritetinga" ir visiškai neįgalia negalinti moters pripažinti komisija imtų ir pripažintų ją "užmigdytina". Šiaip sau, kad valstybei būtų "lengviau" - juk žmogų išsiųsti anapus yra pigiau negu surasti 130 litų slaugai ir dar kelias dešimtis - tvarsliavai. Ir nors žurnalistei šiurpu apie tai kalbėti, dar šiurpiau žinoti, jog mes, lietuviai, ir be specialių įstatymų sugebame žmogų "marinti". Sutrumpindami kompensuojamų vaistų sąrašus ir taupydami pačių sunkiausių ir beviltiškiausių ligonių sąskaita! "Marinti" labai lėtai ir rafinuotai. Paprasčiausiai jį pamiršdami...
Kitame numeryje skaitykite: Olandijoje, kuri jau turi eutanazijos įstatymą, pensionuose gyvenantys senukai bijo net su švirkštu rankose ateinančių medicinos seserų. "Akistatos" žurnalistė psichiatrijos ligoninėje domėjosi sergančiųjų neišgydoma Alcheimerio liga likimais. Mūsuose jie slaugomi, užsienyje - neretai eutanuojami. Apie tai, kas vis dėlto "turi teisę" gyventi, o kam ir kada mirti - interviu su Amerikoje profesoriavusiu žinomu Lietuvos docentu.
