Šia lėtine smegenų liga dažniausiai susergama jaunystėje, maždaug iki 15 metų amžiaus. Pagrindinis simptomas - cerebriniai traukulių priepuoliai, kurių pasireiškimo priežastis esti galvos smegenyse. Beje, tokie traukuliai yra būdingi ir įvairioms kitoms smegenų ligoms ar smegenų pažeidimams.
Pasak gydytojo neurologo Romualdo Šaferio, ligos atsiradimo priežastys nėra aiškios. Manoma, kad pirminei epilepsijai išsivystyti gali turėti įtakos paveldimumas, apsinuodijimas. Antrinė, arba simptominė, epilepsija prasideda dėl galvos smegenų veiklos sutrikimo, traumos, naviko, persirgus meningitu, encefalitu ar kita smegenų dangalų liga.
Traukuliai būna toniniai ir kloniniai. Užėjus toniniams traukuliams, raumenys maksimaliai įsitempia, o kloniniai traukuliai verčia raumenis ritmiškai trūkčioti.
Tyrimais nustatyta, jog latentinį (neišryškintą) polinkį į traukulius turi apie 10 procentų žmonių, tačiau tik labai maža jų dalis suserga tikrąja epilepsija.
Epilepsijos priepuolių esti įvairių: didieji, mažieji, židininiai. Apie prasidedantį didįjį nuomario priepuolį gali įspėti kelias sekundes trunkanti aura (per ligonio jutimo organus pasireiškiančios įvairios haliucinacijos - aptemimas akyse ar regimi kaleidoskopiniai vaizdai, įvairūs akustiniai pojūčiai, kvapų pajutimas ir kt.). Tačiau dažniausiai didysis priepuolis ligonį apima ūmiai - staiga prarandama sąmonė ir ligonis (kartais dar surikęs) krenta tarsi nutrenktas žaibo. Įsitempia visi raumenys. Keletą sekundžių tokio priepuolio ištiktas žmogus guli mėšlungiškai išsitempęs: kojos ištiestos, galva atlošta, rankos atgręžtos į vidų, plaštakos sugniaužtos, nykštį dažniausiai suspaudę kiti pirštai. Ligonis ima dusti, jo veido oda pamėlsta, nes dėl stipraus raumenų susitraukimo nutrūksta kvėpavimas, trumpam nustoja plakti širdis, nereaguojama į jokius dirgiklius. Tokia ligonio būsena trunka nuo kelių iki keliasdešimties sekundžių, o po to prasideda kloniniai traukuliai - 2-3 minutes raumenys ritmiškai trūkčioja. Visų pirma pradeda trūkčioti akių vokai, rankų pirštai, vėliau traukuliai apima visą kūną. Priepuolio ištiktas ligonis gali nevalingai susikandžioti liežuvį, todėl iš burnos gali pradėti veržtis kruvinos putos. Kartais net nusišlapinama ar pasituštinama. Kadangi ligonis, kaip minėta, krenta staiga, gali rimtai susižaloti.
Vėliau traukuliai ima silpnėti, raumenys suglemba, po truputį atgaunama sąmonė. Didžiajam priepuoliui praėjus ligonis dažniausiai giliai įminga, o pabudęs jaučiasi labai nuvargęs ir neprisimena, kas jam buvo atsitikę.
Tokie priepuoliai dažniausiai ištinka tuo pačiu paros metu. Laikotarpiu tarp priepuolių gali aptemti sąmonė. Tokios būsenos ligoniai yra labai jautrūs, dirglūs, kartais sumišę, savijauta (keistu elgesiu ir šnekomis) primenantys sergančiuosius šizofrenija. Sunkiausiais atvejais ligonius kamuoja kliedesiai.
Užėjus mažajam epilepsijos priepuoliui, ligonis trumpam (kelioms ar keliolikai sekundžių) praranda sąmonę, bet nenukrenta - tik sustingsta esamoje padėtyje. Traukulių dažniausiai nebūna arba būna labai silpni (dažniausiai trūkčioja tik veidas ir pirštai). Priepuoliui praėjus, ligonis lyg niekur nieko gali kalbėti, dirbti, tačiau priepuolio neprisimena.
Kūdikius ir mažus vaikus gali ištikti vadinamieji žaibiško linkčiojimo traukuliai. Jiems prasidėjus vaikui sutrinka sąmonė, jis ima daryti savotiškus judesius (iš lėto palenkia liemenį, pritraukia rankas, ant šlaunų paguldo galvą, po to staiga išsitiesia; kartais tik palenkia galvą, pakelia rankas, pritraukia kelius). Tokie priepuoliai neretai seka vienas paskui kitą ir per dieną jų gali pasitaikyti gana daug.
Vyresniems vaikams (4-12 metų), kuriuos kamuoja mažieji nuomario priepuoliai, gali tik trumpam sutrikti sąmonė, patrūkčioti galvos ir veido raumenys. Vaikas kelias sekundes tarsi nejaučia pats savęs, jo žvilgsnis paralyžiuotas. Ligonis nereaguoja į išorės dirgiklius.
Subrendusiems jaunuoliams per mažuosius epilepsijos priepuolius sąmonė gali ir nesutrikti, tik trūkčioja raumenys.
Epilepsija - sunki lėtinė liga, nes pamažu kinta priepuolių kamuojamo ligonio psichika, keičiasi charakteris, vystosi silpnaprotystė. Ligai progresuojant ligonis tampa egocentriškas, piktas, kerštingas, netgi žiaurus. Dažnai kinta jo nuotaika: buvęs linksmas ir viskuo patenkintas, staiga tampa prislėgtas, paniuręs, agresyvus. Silpsta ligonio atmintis, lėtėja mąstymas, judesiai. Jo niekas nedomina, nerūpi net artimi žmonės. Ilgainiui ligonis gali visiškai apsileisti.
Pasak gydytojo Romualdas Šaferio, epilepsijos gydymas ilgas ir kiekvienam ligoniui individualus. Kol ligos eiga nėra toli pažengusi, ligonį prižiūri gydytojas neurologas, vėliau gali prireikti ir psichiatro pagalbos. Paskirtus vaistus būtina vartoti tiksliai laikantis gydytojo nurodymų, nes ir nedidelė pertrauka gali sukelti sunkią epilepsinę būseną.
Ligoniui patariama valgyti kuo mažiau druskos, riboti suvartojamų skysčių kiekį, neleidžiama dirbti prie ugnies, vandens, judančių mechanizmų, aukštyje, vairuoti transporto priemones. Būtina laikytis tinkamo darbo ir poilsio režimo - vienodu laiku gultis ir keltis, miegoti keliomis valandomis ilgiau nei įprasta tokio amžiaus sveikam žmogui, nedirbti sunkaus fizinio ar protinio darbo, nesikaitinti saulėje, negerti, nerūkyti.
Epilepsijos priepuolio ištiktą ligonį aplinkiniai turėtų paguldyti taip, kad galva būtų nukreipta į šoną (kad neuždustų), o tarp dantų įkišti kokį nors daiktą, kad ligonis nesusikandžiotų liežuvio. Visais atvejais būtina iškviesti greitąją pagalbą, nes ilgai epilepsija sergantį ligonį priepuoliui praėjus gali apimti epilepsinė psichozė.
Įgimtos, paveldėtos epilepsijos išvengti neįmanoma. Kad neišsivystytų simptominė epilepsija, nuo pirmųjų gyvenimo dienų kūdikius reikia saugoti nuo bet kokių galvos traumų, smegenų sužalojimo ir ligų. Galvos smegenų naviko ar pūlinio bei kai kurių galvos smegenų kraujagyslių pažeidimų sukeltas simptomines epilepsijas galima išgydyti operacija.
