Stasys VARNECKAS
Aną šeštadienį į kaimą buvo atkakęs gerbiamas Seimo narys R. Tąsyk jis tyrinėjo rinkėjų politines nuostatas ir nelabai stengėsi sužavėti juos savo privalumais. Sužinojęs, kad daugelis sodiečių šnairai žiūri į valdžią, ponas R. susikūrė veiklos planą ir štai vėl žengia kaimo gatvele, lydimas paslaugių seniūnijos valdininkų. Metę visus darbus, sodiečiai skubėjo į kultūrnamį, nes jautė, kad netrukus ten bus įdomu. Vienkiemio ūkininkas Vacys paliko baubiančias juodmarges, Marmokas sustabdė savo kombainą, o bobulė Agota nusprendė nebekeliauti grybų, nes politika už grybus svarbiau. Ponas R. nepasakojo nei apie Kaukazo karus, nei apie infliaciją. Jis tik liūdnai pasižvalgė, o paskui, iš padilbų stebėdamas salikę, pareiškė: - O ar žinote, kad mūsų Seimas - nedoras? Pašiliečiai, savaime aišku, tai žinojo, todėl nelabai ir nustebo. Jie stebėjosi tik dėl to, kad pagaliau atsirado savikritiškas ir objektyvus politikas, kuris vieną kartą ėmė ir išklojo teisybę. - Ar žinote, kad Seimo nariai už jūsų pinigėlius marširuoja po užsienius? Pašiliečiai ir tai, be abejo, žinojo. - Ar žinote, kad trintukui pirkti jie ima tūkstančius? Visi, kurie dar skaito laikraščius, tai žinojo, o kurie neskaito, girdėjo iš kaimynų. - Ar žinote, kad įstatymus diktuoja ne tautos, o siauri grupiniai interesai? Ir tai nebuvo naujiena. Sodiečiai žiūrėjo į poną R., laukdami, kuo baigsis ta analizė. O atomazga buvo netikėta ir nelaukta: - Aš, mieli sodiečiai, nusprendžiau nebesigviešti į valdžią. Man gėda būti tokio Seimo nariu. Šį kartą mieli sodiečiai iš tiesų nustebo. Net dievobaimingoji bobulė Agota, nuoga pasirodžiusi šventoriuje, jų nebūtų labiau šokiravusi, negu šis pono R. pareiškimas. Argi galima savanoriškai atsisakyti tokios pelningos ir minkštos kėdės, tokios laisvės? Taip pasielgti gali tik itin sąžiningas Lietuvos pilietis, kurių ne kažin kiek ir beliko. Pirmas atsitokėjo sodžiaus intelektualas, buvęs pradinės vedėjas Banaitis. - Gerbiamas pone R., - pasakė Banaitis. - Iš tamstos lūpų mes išgirdome ilgai lauktą sąžinės balsą. Mes tamstai paminklą ant kapo pastatysime. Ponas R. dar visai nenorėjo mirti, todėl skubėjo pareikšti: - Mieli sodiečiai! Man nereikia nei marmuro, nei bronzos. Jūs juk žinote, ką pasakė proletarinis Biržų poetas... Geresnio paminklo didvyriams nebus, kaip vykdymas jų idealo. Aš tik noriu, kad triumfuotų teisė ir teisingumas. Ir tvarka, žinoma. Ir sąžinė. Net apsiašarojo ponas R. Nepradėjo, žinoma, žliumbti, kaip kokia boba, bet vieną ašarą tikrai išspaudė - visi matė. Susigraudino ir Banaitis: - Jeigu tamsta, kurio krūtinėje dar gyva sąžinė, palieki Seimą, tai kas ten liks? Vieni turistai, karjeristai ir avantiūristai? Ne, tokio Seimo mums nereikia. Nepalik mūsų. Mes už tamstą siena, kalnu stosime. - Nepalik! - suspigo bobulė Agota. - Dėl Dievo meilės - nepalik našlaičiais. Bobule Agota pasekė senis Anskaitis, vienkiemio ūkininkas Vacys, barmenė Morta ir didelė daugybė kitų. Visi vieningai nusprendė savo balsus atiduoti už poną R. Pono R. veide pasirodė graudi mina, akyse šį kartą - dvi ašaros. Jis atsistojo, žemai nusilenkė ir virpančiomis lūpomis tarė: - Jūsų valia, mieli rinkėjai, man įstatymas. Tiek jau to... Matyt, ir vėl teks pasiaukoti.
