Lietuviai gali sveikinti vieni kitus - mes jau NATO, o greitai pasieksime ir Europos Sąjungą. Ir visa tai vyksta praėjus keturiolikai metų po to, kai Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę, po to, kai tiek kartų buvo sakoma, kad jos nepriklausomybė geopolitiškai neįmanoma, o kalbos apie NATO ar kokią kitą integraciją buvo sutinkamos kaip nesveikos psichikos padarinys.
Visa tai vyksta, nepaisant farsu virstančio Prezidentūros skandalo ir amžino dejavimo, kad tokio blogo gyvenimo dar niekad nebuvo.
Jau daug ir rimtai kalbėta apie tai, kokia bus abiejų narysčių nauda ir kaina, kur čia ką Lietuva gaus ir praras. Tačiau reikia pastebėti dar vieną svarbų dalyką - į NATO ir ES iš tikro stoja ne Lietuva. Stoja visas regionas, tad ir kaina bei nauda bus skaičiuojama ne atskiros šalies, o veikiau viso regiono kontekste. Briuselio “koridoriuose” plėtra vertinama ne kaip atskirų sėkmingai atlikusių “namų darbus” šalių prisijungimas, o kaip geopolitinis virsmas, turėsiantis ilgalaikių istorinių padarinių. Tokio virsmo neišvengiamumą buvo galima numatyti ir net planuoti, o tos šalys, kurios jį pavertė savo strategijos dalimi, laimėjo. Lietuva buvo viena iš tų šalių, nes kaip savo siekius deklaravo NATO bei ES narystę ir gerus santykius su kaimynais.
Kokia gi to virsmo esmė?
Pirma, reikia pamiršti iki šiol galiojusį Europos suskirstymą į dvi dalis: Vakarų Europą ir vadinamąją Vidurio ir Rytų Europą. Šias Europos dalis kažkada skyrė geležinė uždanga. Nors jos seniai nebėra, senų štampų atsisakyti nelengva. Nors Lietuvos ir kokios nors Moldovos statuso skirtumai akivaizdūs, pagal seną paprotį jos vis dar “Vidurio ir Rytų”. Dabar jau reiktų teigti, kad egzistuoja veikiau Vakarų ir Vidurio Europa, o šalia jos visa, kad neintegruota.
Tai ne šiaip sau žodžių žaismas. Lietuvai tokia reorientacija į Vakarus ypač svarbi. Baltijos jūra, buvusi Vakarų ir Rytų skiriamoji riba, tampa vos ne Vakarų Europos ežeru. Vakarų Europoje dauguma valstybių yra susietos su jūra, o Lietuva geopolitiškai visą laiką buvo į “sausumą” orientuota valstybė - Baltijos kranto arba neturėjo, arba neišnaudojo. Dabar ji turės suvokti, kad Baltijos krantas yra kone svarbiausia valstybės dalis, tegu investicijos plaukia į Klaipėda - tokia geopolitikos logika.
Antra, NATO ir ES plėtra patvirtina geopolitinės Huntingtono linijos egzistavimą. Tai linija, kuri teoriškai turi skirti Vakarų ir Rytų Europos kultūrą, o atrodo, kad taip ir įvyksta. Plėtra savotiškai atskiria Vakarų ir Rytų kultūras, politines tradicijas, net didele dalimi ir Vakarų bei Rytų krikščioniškąsias tradicijas. Ar galima tolesnė plėtra (gal jau ekspansija?) į Rytus? Tikėtinas nebent atskirų Balkanų regiono šalių įstojimas. Turkijos narystė būtų dar vienas, jau naujas geopolitinis virsmas, kuriam, kaip regis, Europa nėra pasiruošusi.
Galiausiai trečia, kaipgi su Rusija, kuri jautėsi pralaimėjusi ir prieš keturiolika metų, ir dabar? Kad ir kaip paradoksaliai atrodytų, šiandien Rusijos sienos nedaug tesiskiria nuo tų, kuriose esančią valstybė Petras I ėmė “vesti į Europą”. Tuomet per karus ir prievartą atvesta į Europą Rusija netapo nei laiminga europietiška valstybe, nei norima europiečių partnere. Tapo veikiau problema ir Europai, ir sau. Į dabartinę integruotą Europą Rusija nepatenka, o tai skamba dar ir kaip signalas, kad ji gali būti sugrąžinta ne tik į Maskvos kunigaikštystės sienas, bet ir jos geopolitinį reikšmingumą.
O kas gi toliau? Juk negalima sakyti, kad mūsų tikslai pasiekti, viskas baigta ir belieka gyventi ilgai ir laimingai. Svarbiausias ilgalaikis klausimas - kokią naują strategiją pasirinkti dabar, ar Lietuva, svajojanti gyventi ilgai ir laimingai, į tą strategiją “pataikys”. Europos sostinėse sakoma, kad reikia labai rimtai diskutuoti, kokia gi bus Lietuva Vakarų ir Vidurio Europoje ir kiek bei ką reikės suderinti tarp savo asmeninių norų ir geopolitinių tendencijų. Juk šiandieniniame globalizuotame pasaulyje sunku išsivirti skanesnės sriubytės sau vienam, kai sriuba verda bendrame katile.
Egidijus Vareikis yra stebėtojas Europos Parlamente.
