Prėskame rugpjūčio politiniame klimate dėmesį patraukia dalykai, kurie šiaip jau normaliose sąlygose tikriausiai priklausytų prie smulkmenų. Tokių dalykų kategorijai priskirtini vieši Seimo nario socdemo Kęstučio Kriščiūno samprotavimai dėl Vilniaus ir Kauno dipolio (?) idėjos likimo.
Stebina ne tik spaudoje atspindėtas jo susirūpinimas, kad neišleidžiamos abiejų liberalcentristų valdomų miestų lėšos, kad būtų įgyvendinta ši mažų mažiausiai kontroversiška idėja. Tikiuosi, kad tie mokesčių mokėtojų pinigai bus panaudoti kur kas racionalesniems tikslams. Pirmiausiai krinta akysna tai, kad labai skirtingai vertinamas sumanymas, prieš pusmetį vienus gundęs, kitus juokinęs ar pykdęs, yra pristatomas tarsi savaime aiškus, visuotinio pritarimo sulaukęs ir abejonių nekeliantis dalykas. Būtent tai ir vilioja sugrįžti prie idėjos, kurią aš asmeniškai visad vadinau sapnu, primenančiu neužmirštamą literatūrinį Vasiukų oro uostą.
Visiems bent kiek didesnį laiką Vakaruose pagyvenusiems žmonėms neturėtų būti naujiena, kad tankiai apgyvendintuose industriniuose regionuose jau bemaž ištirpusios medžiaginės-urbanistinės miestų ribos. Keliaukime po Japoniją, važiuokime rytine JAV pakrante ar vakariniu Mičigano krantu ties Čikaga, sukiokimės po vietovės, vadinamos Los Andželu, barus, plūkaukime palei Helsinkio krantines ir klausinėkime: kiek miestų čia matome? Akimirksniu įsitikinsime, kad tai, kas yra didysis Niujorkas arba Čikaga - tai yra viena, ištisinės gatvių numeracijos pabrėžiama urbanistinė visuma, kurioje vis dėlto atrasime po keliolika savivaldžių miestų. Arba tai, kas dunkso prieš mūsų akis kaip Suomijos sostinė, iš tikrųjų yra net trys savarankiški miestai. Ir dar niekad neteko girdėti, kad kas nors ten būtų pradėjęs sapnuoti dipolius, tripolius ar dekapolius.
Pats lietuviško dipolio idėjos atsiradimas yra politinės antropologijos požiūriu įdomus reiškinys. Visai elementariai žiūrint, gali pasirodyti, kad tai yra tik išraiška bendro mūsų politinio elito nesugebėjimo susidoroti su sudėtingais, kompleksiškais, plataus integruojančio žvilgsnio ir netechnologinių procesų valdymo išminties reikalaujančiais siekiniais. Tai sukelia tokius fantasmagoriškus sapnus, kurie liudija, kaip toli politinės vizijos gali pralenkti paprastą realybę. Vaizdžiai tariant, ši elgsena primena naujai praturtėjusios blondinės norą pritaikyti perkamo automobilio spalvą prie labiausiai patinkančio sijono.
Vienas dalykas, regis, negalėtų kelti abejonių. Visi norime tolygaus, pilietinio lygiateisiškumo (nesakau - lygybės) principais pagrįsto Lietuvos augimo. Visi matome, kad dviejų Lietuvų sindromas yra pragaištingas liberaliosios demokratijos ateičiai. Centralistinis biurokratinis elgesys ir dėsningas laisvosios rinkos verslo įcentriškumas pototalitarinėje šalyje sukuria hipertrofuotą sostinės augimą. Štai kodėl nei kairysis, nei dešinysis politinis sparnas iki šiolei dėl to nesijaudino. Nebent ekspremjeras konservatorius Andrius Kubilius šiandien būtų išimtis. Reikia tik apgailestauti, kad to susirūpinimo antrąja Lietuva konservatoriai nerodė tada, kai buvo valdžioje.
Dabar įrodinėti, ką nacionalinės politikos plotmėje dipolio sapnas žadėtų Lietuvos provincijai, reikštų išlaužti duris, kurios ne tik neužrakintos, bet netgi vyrių neturi. Manau, labai įdėmiai Lietuvos socdemai turėtų studijuoti savo kolegų iš Skandinavijos politinį patyrimą. Galbūt tada bus suvokta, kur prasideda realus miestų - įskaitant Vilnių ir Kauną - integracijos veiksnys Lietuvoje. Kita vertus, seniesiems komunistams neturėtų būti gėda bent dėl vieno planinės ekonomikos istorijos reiškinio - policentrinio Tarybų Lietuvos vystymo strateginio plano, kuris neabejotinai buvo pozityvus anuomet, okupacijos sąlygomis, ir išlaikė aktualumą iki dabar.
Šiandien labiau norėtųsi sveikinti liberalcentristus Vilniaus ir Kauno merus, kad Vasiukų idėja palengva atidedama į nuolatinių ilgalaikių konsultacijų reikalaujantį stalčių. Tikėkime, kad prie miestų suartėjimo greičiau nueisime ne administracinių-politinių fikcijų keliu, o matydami, kaip auga komunikacijų (ypač traukinių tarp Vilniaus ir Kauno) greičiai, kaip palei geležinkelį ar greitkelį plėtojasi urbanistiniai šleifai. Kai bus įprasta girdėti, kad Vievyje vyksta darbiniai susitikimai ar atsiranda geresnio lygio paslaugų rinka - galbūt ramiau bus galima ir miegoti, ir sapnuoti.
