Lietuvos Seime sprinterio greičiu ratifikuota Sutartis dėl Konstitucijos Europai. Jei Konstitucija būtų suprantama tik kaip įstatymo raidžių rinkinys, tai kultūros žmonėms galvos tikrai neturi skaudėti. Tačiau Konstitucija yra svarbiausia visuomenės sutartis dėl tvarkos, pagal kurią ketiname toliau gyventi ir sugyventi.
Tai nėra tik teisės aktas, arba - jei yra - tai tik tokios teisės, kuri suprantama pačia plačiausia prasme: kaip pamatinis žmonių kultūros reiškinys. Kažkada, Adomo Mickevičiaus ir Lietuvos antirusiškų sukilimų epochoje priklausomybė pačiai lietuvių tautai galėjo būti atpažinta ne pagal gimtąją kalbą, o pagal santykį su teise. “Lietuvis yra tas, kuris gerbia Lietuvos Statutą”, - tai pirminiais šaltiniais dokumentuota frazė iš XIX amžiaus vidurio. Šiandien ji skamba nebesuprantamai.
Taigi Konstitucija ir įstatymų dvasia yra esminis kultūrinio būvio ir visuomeninės sąmonės reiškinys, todėl imuosi komentuoti kelių savaičių senumo įvykius. Sutarties dėl Konstitucijos Europai ratifikavimo greitis, atviri - net sukrečiamai atviri - politikų komentarai ir palyginti vangi žiniasklaidos reakcija verčia susimąstyti dėl lietuviškosios savimonės likimo ir teisės dvasios vaidmens tame likime.
Tautos, visuomenės ar asmens tapatybės tikriausiai negalėtume atskirti nuo kultūrinio būvio ženklų visumos. Jau bandžiau užsiminti, kad senojo Lietuvos tapatumo pamatas rėmėsi į savą teisyną. Tauta yra tokia bendruomenė, kuri sukūrė savo valstybę ir įstatymus, kuriuos ta valstybė kartu su piliečiais saugo. Taip save suprato senasis politinis Lietuvos žmogus.
Mes žinome, kad šiandieninė amerikiečių nacija, arba politinė tauta, yra iš esmės Konstitucijos vaisius. Konstitucinė idealybė ir amerikietiško pasaulio teisės dvasia yra tos simbolinės struktūros, kurios iš daugiakilmės ir daugiakalbės visumos kuria vieną nacionalinę amerikiečių bendruomenę. Tai yra tapatybė, grįsta teisiniais ir politiniais, o ne filologiniais ir genetiniais argumentais. Žinia, nereikia net standartinės Holivudo produkcijos, kad suprastume, jog teiginys apie Konstituciją, kaip pamatinę jungiančią vertybę, yra užuomina į teorinę idealybę. Gali kilti mintis, kad idealizuojami amerikiečiai ar net peršama mintis, kad ten nenusikalstama, o visur vienodai laikomasi įstatymų dvasios. Tačiau kalbame ne apie tai.
Lietuvos politinio elito elgsena ratifikuojant Europos Konstitucijos sutartį leidžia daryti prielaidą, kad taip norom nenorom prasimuša kolektyvinės sąmonės bruožai - lietuviškosios tapatybės gyvybėje teisės dvasia nevaidina bent kiek reikšmingesnio vaidmens. Tai tiesiog formalus aktas, neliečiantis nei mūsų kasdienybės, nei idealybės. Tai jokia vertybė, telkianti lietuvius į vieną civilizuotą bendruomenę, vadintiną politine tauta arba nacija. Šiandieninių lietuvių lietuviškumas neturi nieko bendra su teisės dvasia. Lietuvis vis dar arba dabar jau yra grynas gentinės sąmonės ir filologijos vaisius. O tai reiškia - toli gražu ne Vakarų ir ne Europos žmogus. Tokios sąmonės nešėjai mūsų ašarų pakalnę daugiausia užplūsdavo iš Rytų, kur despotiški papročiai iš įstatymų darydavo tik įrankius valdžiažmogiams valdyti savuosius pavaldinius. Putinas tai vadina diktatura zakona - įstatymų diktatūra.
Kaip galėjome iki tokio sąmonės būvio ateiti? Politinio elito ir jau buvusio Seimo atveju atsakymas yra paprastas. Kai viešai pasakytų priešrinkiminių žodžių lygiai viešai ir ciniškai išsižadama, kai visuomenės akivaizdoje yra išsižadama rašytų ir nerašytų principų, balsavimas už neskaitytos Konstitucijos ratifikavimą neatrodo sunki moralinė dilema. Stulbinančiu greičiu ratifikuojamas pats svarbiausias dokumentas, kai smulkius, neretai grupinius interesus tenkinančius aktus galima svarstyti be galo ilgai. Ir kaitalioti nuolat, kaip, pavyzdžiui, mokslo ir studijų sferą reglamentuojantį įstatymą. Stulbina ne tik pačios Europos Konstitucijos ratifikavimo greitis, bet ir kaip greitai buvo pamirštos paksogeito pamokos. Politinis cinizmas, regis, po paksogeito tik padidėjo. Vieni cinikai, laimėję prieš kitus cinikus, susikrovė dvigubą cinizmo kraitį.
Kaip galėjo į tokią būseną patekti Lietuvos visuomenė? Nors rimtesnių viešosios nuomonės apie įvykusį ratifikavimą apklausos duomenų dar nėra, bet tikrai nenustebčiau, jei į tai būtų numota lygiai tokia pat lengva ranka, kokia pamojavo buvę seimūnai. Dozuojamas triukšmas dėl pensijų ar galimo medikų streiko tikrai daugiau jaudina paprastą pilietį. Mano hipotetiška diagnozė yra labai paprasta, jei ne banali. Į Konstituciją taip reaguoti gali tik posovietinis žmogus, kuris išgyveno demagogijos siautėjimo sovietmetį su nuolat linksniuojama neva demokratiškiausia pasaulyje konstitucija. Jos oficialiu privalumu buvo laikomas net 6-asis straipsnis, pradedantis ir pabaigiantis demokratiją komunistų partijos viešpatystės įteisinimu. Konstitucinė idėja virto negailestinga virtualybe arba fikcija. Tad kam kreipti dėmesį ar emociškai prisirišti prie kūrinio, kuris nieko nereiškia realiame gyvenime? Galvoti kitaip galėjo tik idiotas arba fanatikas. O tokių net lietuvių sovietinėje nomenklatūroje bent režimo saulėlydyje jau nebebuvo. Liko tik cinizmas ir konstitucinės perversijos, leidusios prisitaikyti prie stipresniojo, primetančio savo teisę, kurios nesilaikyti yra tiesiog lemta likimo.
Kas šiandien Lietuvoje nuoširdžiai didžiuojasi, kad laikosi įstatymų raidės? Gal tik nieko nelemiantys vienetai. Dažniau išgirsime moralinių nuostatų minėjimus, o etikos sargus matysime tose viešojo gyvenimo scenose, kur Vakaruose jau senai savo vaidmenį atliktų teisėjai ir prokurorai.
Mūsų politinės elgsenos yra mūsų kultūros dalis. Esame, kokie esame. Turime daugelį kolaboravimo, prisitaikymo, cinizmo, klastingo gudrumo patirčių. Kadaise įgijome Centro koridoriuose. Šiandien nevalingai braunasi į galvą mintis, kad įstojimas į Europos Sąjunga atgaivino kai kuriuos beužsimirštančius įpročius, o efektyviais politikais vėl ėmė rodytis tik komunistinę biurokratinę patirtį turintys veteranai. Gal tai klaidinga nuojauta, bet neabejotina, kad nuėję ilgą biurokratinį kelią į Europą dar turėsime kiekvienas atskirai išmokti europietiškumo pamokas. Svarbu greitai nenuleisti rankų, kai politikai jas lengvai kilnoja.
