Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva išmoningai pasirinko gana modernų tarpinį variantą tarp vadinamosios mažoritarinės (vienmandatinės) ir proporcinės (partinių sąrašų) rinkimų sistemos.
Taip buvo stengtasi išlaikyti pusiausvyrą tarp mažoritarinės sistemos teikiamo politinio stabilumo – dažniausiai atsirandančio dėl dvipartinės sistemos susiformavimo, ir proporcinės sistemos „demokratiškumo“, leidžiančio egzistuoti ir mažesnėms partijoms. Tačiau 2000 m. ir 2004 m. rinkimų rezultatai verčia abejoti, ar dabartinė mišri sistema naudingiausia Lietuvai ir aiškiausia rinkėjams. Šiame straipsnyje bandysiu pagrįsti teiginį, kodėl, mano manymu, Lietuvai vertėtų pereiti prie mažoritarinės rinkimų sistemos, kuri greičiausiai lemtų dvipartinės sistemos susiformavimą.
Žinomiausias grynos mažoritarinės sistemos pavyzdys yra JAV – kur parlamentarai yra renkami tik vienmandatinėse apygardose ir tik per vieną balsavimo turą. Todėl laimi „pirmas kirtęs finišo liniją“ (first past the post) arba „laimėtojas pasiima viską“ (winner-take-all). JAV atveju tai kandidatas, surinkęs daugiausiai balsų ir visai nebūtinai daugiau negu pusę (pvz., prezidentas Billas Clintonas laimėjo 1992 m. rinkimus surinkęs apie 43 proc. balsų). Jeigu rinkimuose dalyvauja, tarkim, šešių partijų atstovai, rinkėjai ilgainiui nustoja balsuoti už mažesnių partijų kandidatus ir ima atiduoti balsus už jiems labiausiai priimtinos didesnės partijos atstovą, net jeigu ši partija konkrečiam rinkėjui yra mažiau patraukli. Daugelis rinkėjų nustoja balsuoti už mažesnes partijas, nes jie pradeda jausti, kad jų balsai yra „išmesti vėjui“. JAV yra aibė „trečiųjų“ partijų, kurios vis vienijasi ir vis tiek dažniausiai nesugeba peržengti net 3 proc. ribos. Rinkėjai, susigundę balsuoti už „trečiąjį“ kandidatą, po to dažnai dėl to gailisi, jeigu dėl jų „kaltės“ jiems artimesnė viena iš dviejų stambesnių partijų pralaimi. Daugelis teigia, kad George‘as Bushas vyresnysis 1992 m. rinkimuose pralaimėjo B. Clintonui tik todėl, kad dalis G. Busho rinkėjų susigundė balsuoti už sėkmingiausią visų laikų „trečiąjį kandidatą“ Rossą Perotą. Taip pat daug kas mano, kad 2000 m. Alas Gore‘as rinkimus pralaimėjo George‘ui W. Bushui jaunesniajam tik todėl, kad dalis jo galimų rinkėjų balsavo už kitą „trečiąjį kandidatą“ Ralphą Naderį.
Į dvipartiškumą vedančios mažoritarinės rinkimų sistemos būdingos beveik visoms anglosaksiškoms šalims – Jungtinei Karalystei, Australijai, Kanadai. O žinomiausi proporcinių rinkimų pavyzdžiai – tai savo politiniu nestabilumu pagarsėjusi Italija ir Izraelis. Proporcinė sistema leidžia net ir visokioms „alaus gėrovų“ ar „monarchistų“ partijoms mėginti laimę ir dažnai sėkmingai peržengti neaukštą minimalų barjerą, reikalingą iškovoti bent keletą parlamentarų postų.
Stipriai dvipartinei sistemai atsirasti reikalingas ne tik perėjimas prie grynų vienmandatinių apygardų rinkimų ir rinkiminių sąrašų atsisakymas, bet ir vieno turo balsavimas. Nes esant dviejų turų balsavimui kelios dešiniosios ar kairiosios partijos, užuot iškart susijungusios į vieną, gali bandyti „aiškintis santykius“ pirmame ture, o paskui vieningai paremti į antrąjį turą patekusį jų pakraipos kandidatą.
Tačiau dvipartinėje sistemoje, nepaisant jos stabilumo ir aiškumo, glūdi didelis pavojus demokratijai, jeigu dviejų pagrindinių partijų struktūra tampa uždara nuo visuomenės – būtent taip ir yra daugumoje Europos šalių, Lietuvoje, iš dalies ir JAV. Dvi įsitvirtinusias partijas paskui labai sunku išstumti iš dvipartinės sistemos ir trečiosios partijos įsiveržimas yra labai retas reiškinys. Todėl jeigu pagrindinėse partijose įsitvirtina „vidinė nomenklatūra“, kuri nusprendžia, kas bus kandidatai vienmandatinėse apygardose, rinkėjai pradeda jausti, kad nuo jų mažai kas priklauso, ir nenuostabu, kad JAV rinkimuose dažniausiai balsuoja mažiau nei pusė piliečių.
Tačiau praeityje dvi pagrindinės JAV partijos buvo dar labiau izoliuotos nuo visuomenės, tačiau jos sugebėjo bent iš dalies sumažinti šią izoliaciją pritaikydamos labai paprastą mechanizmą – pirminius (ne pirmalaikius) rinkimus partijų viduje. Tarkim, Lietuvoje perėjus prie mažoritarinių arba grynai vienmandatinių vieno turo rinkimų ir susiformavus dvipartinei sistemai, abi partijos likus mėnesiui ar keliems iki tikrų rinkimu, galėtų turėti pirminius rinkimus partijos viduje kiekvienoje rinkimų apygardoje. Taigi, tarkim, jeigu Lietuvoje liktų 71 vienmandatė rinkimų apygarda (ir tik 71 Seimo narys), pavyzdžiui, Skuodo rinkimų apygardoje visi registruoti vietiniai Dešiniųjų jėgų sąjungos nariai galėtų tiek kelti savo kandidatūras dėl teisės atstovauti Dešiniųjų jėgų sąjungai tikruosiuose rinkimuose, tiek balsuoti už save iškėlusius partijos narius. Taip centrinė partijos „nomenklatūra“ prarastų didžiąją savo galios dalį, nes bet kuris partijai priklausantis skuodiškis galėtų kelti savo kandidatūrą.
Tai lemtų dar keletą svarbių dalykų. Visų pirma tai palengvintų Lietuvos partijų konsolidavimąsi, nes, tarkim, Lietuvos dešiniųjų jėgų sąjungos atveju, jeigu į ją jungtųsi konservatoriai, krikščionys demokratai ir dar iki trijų rūšių liberalų, charizmatiniai „mažesnių“ partijų lyderiai žinotų, kad jie turėtų dideles galimybes laimėti pirminius rinkimus partijos viduje, vienoje iš apygardų (kad ir toliau nuo Vilniaus). Pirminiai rinkimai leistų egzistuoti frakcijoms ir nuomonių įvairovei partijos viduje. Dažnai sakoma, kad kiekviena iš dvipartinės sistemos partijų iš tiesų yra mažesnių grupių koalicija ir partijų viduje nuolat vyksta vidiniai persistumdymai, kurių kulminacija – pirminiai rinkimai.
Antra, tai labai suaktyvintų Lietuvos politinį gyvenimą ir padidintų partijų narių skaičių. Šiuo metu (vis dar) gausiausia Lietuvos partija – Darbo partija teturi 14 tūkst. narių, arba mažiau negu 0,5 proc. Lietuvos gyventojų. Atsiradus dviem stambiosioms partijoms ir labai išaugus pirminių rinkimų svarbai, labai galimas dalykas, kad kiekvienos iš šių partijų nariais ilgainiui taptų bent po 10 proc. Lietuvos gyventojų, o kiekvienos iš jų pirminiuose rinkimuose dalyvautu bent po 5 proc. šalies gyventojų. Kaip tai atrodytų, tarkim, Skuodo rinkimų apygardoje? Šiuo metu vienmandatė Lietuvos rinkimų apygarda atstovauja apie 50 tūkst. žmonių, iš kurių, tarkim, 40 tūkst. yra sulaukę rinkėjo amžiaus. Kiekvienos partijos nariais galėtų tapti po kokius 4 tūkst. skuodiškių ir po kokius 2 tūkst. iš jų dalyvautų pirminiuose rinkimuose (kaip balsuotojai). Taip labai pasvarbėtų „aktyviųjų“ visuomenės narių pozicija, o darbas su rinkėjais taptų labai svarbus būsimiems kandidatams.
Iš to išplauktų trečias dalykas – Seimo nariai pagaliau pradėtų atstovauti savo rinkimų apygardoms. Kas dabar žino, kuris Seimo narys atstovauja Zarasams ar kuriai rinkimų apygardai atstovauja Irena Degutienė? Amerikoje parlamentaro geografinė priklausomybė yra dažnai ne menkiau svarbi negu jo partinė priklausomybė.
Ir galiausia ketvirta – Lietuvoje pagaliau sumažėtų Seimo narių ir tai tikrai pakeltų nuotaiką didžiajai daliai visuomenės bent vienai savaitei. Jeigu nuo 1992 m. Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo 10 proc., būtų logiška, kad ir Seimo narių liktu bent 10 proc. mažiau, t.y. bent jau 126 vietoj 141. Mažesnis Seimo narių skaičius leistų visuomenei juos geriau įsiminti, padarytų Seimo narių darbą daug konstruktyvesnį, nes jiems reikėtų mažiau stengtis „išsiskirti iš minios“, o sutaupytos lėšos galėtų būti skirtos Seimo narių aparatui stiprinti. Pavyzdžiui, kiekvienas JAV senatorius turi jam dirbančią bent 20 žmonių komandą. Daug geriau turėti 71 Seimo narį su 3-4 padėjėjais (dalis padėjėjų keliems vienos partijos nariams galėtų būti bendri), o ne 141 Seimo narį su 1-2 padėjėjais.
Ar realu Lietuvoje tikėtis dvipartinės sistemos atsiradimo? Manau, kad taip, nes šiuo atveju, tiek visuomenės, tiek politinio elito interesai gali puikiai sutapti. Visuomenė išsiilgusi aiškumo ir ji verčiau matytų dvi aiškias partijas, o ne neaišku kuo besiskiriančias devynias partijas dabartiniame Seime. O dabartiniai seimūnai, jeigu jie sėkmingai susitartų, kas su kuo jungtųsi, beveik užkirstų kelią naujų „gelbėtojų“ partijų atsiradimui, o populiaresni politikai beveik garantuotų savo išrinkimą – nes savaime suprantama, net ir be neoficialaus susitarimo, stipresni kandidatai iš dviejų blokų stengtųsi „pasidalyti“ 71 rinkimų apygardą ir nesimaišyti vienas kitam po kojom. Manau, jeigu mažoritarinių rinkimų ir dvipartinės sistemos atsiradimas žengtų koja kojon su tikrais pirminiais (ne pirmalaikiais) rinkimais, kurie gerokai padidintų partijų narių skaičių ir aktyvumą, tai būtų tik į nauda Lietuvai.
