Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centre dirbanti gydytoja psichiatrė Vida Pelagėja Šlapikienė mėgsta kartoti tokį kalambūrą: nemažai žmonių elgiasi taip, tarsi ant ežio sėdėtų, ir vis daugiau atsiranda tokių, kad nuo jų net ežys pabėgtų! Tai - prastėjančią visuomenės psichinę sveikatą apibūdinanti išvada. Kasdienybės situacijų, kurios dvelkia net tragedijomis, apstu vos ne kiekviename žingsnyje. Gydytoja tai apibendrina lakoniškai: visuomenė serga.
Įdukra apkartino kasdienybę
Marijampolietė Ona K. (69 m.) varsto įvairių įstaigų duris, nes sako nebegalinti ilgiau po vienu stogu gyventi su savo įdukra Violeta (36 m.). Pasakodama apie savo problemas pensininkė raudodama ne tik skundėsi ir guodėsi, bet ir barėsi bei pyko. Ramiai išsikalbėti moteris teigė seniai nebesugebanti, nes namuose - tik riksmų, keiksmų, kaltinimų ir net grasinimų persunkta kasdienybė. Anot Onos, jos problema - nesugyvenama ir tik pikto linkinti įdukra Violeta.
- Užauginau Violetą nuo dviejų savaičių, nes savo pirmagimį kūdikį praradau sunkiai dirbdama, o daugiau Dievas ir nedavė, - pasakojo Ona. - Svetima mergaitė pas mus gyveno kaip sava - abu su vyru ją labai mylėjome. Maniau, senatvėje paguodą turėsime.
Anot Onos, pirmosios mintys apie nedėkingą augintinę ją pradėjo kamuoti, kai šioji jau buvo paauglė. Tada jau buvo miręs vyras, Violetos įtėvis, o kadangi namuose trūko vyriškos rankos, Ona ištekėjo antrąkart. Deja, nesėkmingai. Naujoji šeimos galva, kaip paaiškėjo, nemylėjo nei Onos, nei jos augintinės. Namai tapo pragaru. Neapsikentusi triukšmingos kasdienybės Ona paliko vyrą po trejų bendro gyvenimo metų ir su Violeta įsigijo atskirą pastogę. Rodės, vėl kasdienybė turėjo nušvisti vaivorykštės spalvomis. Deja, Onos teigimu, tada jau Violeta parodė savo nagus - buvo nepaklusni, grubi, nebesuvaldoma ir tiesiog šuoliais bėgo klystkeliais.
- Bet įdukra - tai ne vyras, su ja neišsituoksi, - savo bejėgystę pripažino Ona. - Todėl dabar ir kenčiu jos pyktį, patyčias, o namuose - amžinas triukšmas, nes Violeta veja mane, nesidrovėdama pasako, kad būtų geriau, jeigu aš kada nors nebepareičiau. Viskas, ką darau ar ką sakau, jai negerai. Kaimynai girdi ir mato, kad taip yra. Niekas nesistebėtų, jeigu kurią nors dieną mūsų namuose įvyktų kruvina tragedija. Ką daryti?!.
"Senoji - gyvenimo šašas"
Netrukus paaiškėjo, kad Violeta apie savo įmotę kalba lygiai taip pat, kaip ir Ona: nesugyvenama, priekabi, irzli, įtari, visuomet tik kaltinanti. Jaunoji moteris tiesiog pasiuto, kad esą "senoji dar po redakcijas pradėjo teisybės ieškoti ir kiemo gandus nešioti!" Suirzusi Violeta rėkavo be skrupulų, nekreipdama dėmesio, kad girdi svetimi žmonės, kad netoliese - kaimynai:
- Kiti žmonės - kaip žmonės: ima ir numiršta. O šita - vis gyva! Nieko taip nelaukiu, kaip jos mirties. Dėl jos net negaliu žiūrėti į senus žmones - nekenčiu jų visų! Pamatau einant senį - iš tolo peržegnoju!
Violeta nustebusi tarsi klausinėjo savęs, kas gi čia pasidarė? Esą jau kurį laiką viskas buvo gerai - abi visiškai nesišnekėjusios ir viena nuo kitos pailsėjusios, o dabar vėl - še tau! Moteris savo ilgame ir greitame monologe minėjo, kad "norėjo senės nematyti" - ir nematė, bet turbūt "vėl užėjo"; paistalai iš kantrybės išveda, kai "ant smegenų užeina", nes esą eina paskui ir "loja". Violetos teigimu, įmotės amžini pamokymai ir priekaištai, kad nemokama gyventi, ir sveiką gali susargdinti.
Abi moterys, pajutusios joms rodomą dėmesį, stengėsi kuo garsiau išrėkti savo nuoskaudas viena kitos atžvilgiu ir kuo daugiau "nuodėmių" išvardinti. Ona kaltino įdukrą, kad šioji ne tik jos namus apgaule nusavinusi, bet ir pensiją atiminėjanti. Priekaištaudama moteris priminė įdukros praeitį, kai šiai esą terūpėjo gatvės gyvenimas, "padovanojęs" nesantuokinį vaiką, ir svetimi vyrai. Violeta neliko skolinga įmotei - keikė ją skaudžiausiais žodžiais. Galų gale jaunesnioji moteris pagrasino vakare "atsiskaityti", kai liksiančios vienos - tiek vaistų Onai sugirdyti, kad šioji, "gyvenimo šašas", tris paras miegosianti apsiši...
Psichopatinės asmenybės - ligoniai
Stebint abi žodžiais kariaujančias moteris ir neįžvelgiant rimtos tos kovos priežasties, kilo įtarimas, kad mūšio lauku virtusiuose namuose šeimininkauja... liga. Marijampolietė gydytoja psichiatrė Vida Pelagėja Šlapikienė tik patvirtino tai - minėtų moterų gyvenimą kartina psichopatija. Tai sielos liga, kuri arba paveldima, arba atsiranda dėl gemalo ir vaisiaus pažeidimo, kartais - dėl netinkamo auklėjimo, žalingo aplinkos poveikio. Psichopatams būdingi sveiko žmogaus charakterio bruožai, tik pakinta jų tarpusavio santykiai. Dėl to sunku prisitaikyti.
Vieni psichopatai būna labai jautrūs įspūdžiams, po to juos apima depresija. Kitiems būdingas neryžtingumas, nepasitikėjimas savimi, pedantiškumas. Vadinamąja judriąja psichopatija sergantieji greitai susijaudina, kaitaliojasi jų nuotaikos. Paranojiniai psichopatai būna visiškai užvaldyti kokios nors idėjos (dažnai - nerealios) ir dėl jos aklai kovoja. Dar viena rūšis psichopatų - isterinės asmenybės, kurios trokšta atkreipti į save aplinkinių dėmesį. Medikai teigia, kad psichopatai nemato savo trūkumų, nesugeba mokytis iš klaidų, kad ir kokio intelekto būtų. Tokiems ligoniams labai svarbu kuo geriau pažinti save, išmokti į save pažvelgti aplinkinių akimis.
- Psichopatai linkę nepelnytai kaltinti tik kitus: tai jiems kaimynai kalti dėl visų gyvenimo problemų, tai giminės, tai galų gale net rusai! - stebėjosi didelę darbo patirtį turinti ir žodžio kišenėje neieškanti gydytoja V. P. Šlapikienė. - O kad problemos pirmiausia slypi pačiame žmoguje, neretai ir sveikas pilietis nesusimąsto.
Gydytojos nuomone, minėtai įdukrai Violetai sunku gyventi su irzlia ligone tapusia įmote Ona, tačiau pakantumas, tolerancija ir pagarba sumažintų įtampą namuose. Tik to Violetai reikia mokytis - ugdyti kantrybę, ieškoti ramybės savyje ir savo aplinkoje. Kai abi moteris užvaldžiusi neapykanta, pasireiškianti netgi lenktyniavimu (kuri labiau nekenčia, kuri turi daugiau nuoskaudų), kai nėra meilės ir stinga šilto dėmesio, liga tik progresuoja - įtampa tik auga. Gydytoja žino daug atvejų, kai tarp tėvų ir vaikų - liguisti santykiai. Išeitis yra tik viena - labai norėti ir stengtis, kad tie santykiai keistųsi, šiltėtų. Pavyzdžiui, Violeta neturėtų grasinti įmotei "tris paras užmigdyti ją vaistais", o privalėtų pasikalbėti su Oną gydančiais medikais, papasakoti apie jos elgesio detales, pasitarti, ar nereikėtų didinti vartojamų medikamentų dozės. Psichopato aplinkoje labai svarbu - ramybė. Antra vertus, Violeta savo elgesiu ir reakcijomis išsiduoda, kad jos dirglumas irgi yra iškreiptas, tad ir pačiai moteriai pravartu būtų susirūpinti savo sveikata.
Tokios vertybės - tokie ir santykiai
Gydytojos V. P. Šlapikienės žodžiais, suaugę vaikai apskritai turėtų būti pakantesni ir švelnesni bei dėmesingesni savo senstantiems ir gyvenimo negandų iškamuotiems tėvams. Vis dėlto realybė savo pavyzdžiais kalba kitaip.
- Yra žmogaus charakteris - ir jo neišgydysi jokiais vaistais, - sakė gydytoja. - Nėra tokios rausvos tabletės, kuri užpildytų sielos aruodus. Baisiausia, kad toje sieloje - dvasinis skurdas, iš kurio ir kyla daugybė gyvenimo problemų.
Gydytojos teigimu, žmogaus pasaulėžiūrą formuoja aplinka - mokslas, kultūra, supantys žmonės, žiniasklaida. V. P. Šlapikienė pasipiktinusi, kad masė žurnalų ir televizijos laidų jau daugiau nei dešimtmetį "kala į galvas" ne tai, ką reikia: propaguojamas išorės kultas (turėtų - sielos), iš merginos "lipdoma seksuali patelė", o ne rūpestinga motina, žiūrovui ir skaitytojui kišama informacija apie televizijos bei scenos "žvaigždžių" trumpalaikes meiles, tuštybių vakarėlius, skrybėlių puotas ir panašiai. Visa tai, anot gydytojos, rimtu atgarsiu "nusėda" visuomenėje.
- Štai ir įstringa žmogeliui į protą, kad merginai reikia siekti turėti tokį užpakaliuką kaip aktorės Lopez, o namus kurtis kaip, sakykime, Jogailos Morkūno, - liūdnai konstatavo gydytoja psichiatrė. - Tačiau ar daug kas taip gali? O kai negali, kai norai neatitinka galimybių, nuoskaudos ir nesveikas pavydas žmogų paveikia - net į ligos patalą paguldo. Dabar mūsų gyvenime iškeltos materialinės vertybės, kurios žmones žudo. Tuštybių tuštybė, primityvumo viršūnė... Užtat žmonės netobulėja - jų psichinė sveikata blogėja.
Visa tai, kas laikoma vertybėmis, anot V. P. Šlapikienės, atsispindi kasdieniniame gyvenime. Savitvardos ir vidinės kultūros stokojantys asmenys nebesugeba būti drausmingi keliuose, todėl įvyksta daugybė tragiškų avarijų. Išorės kultas sparčiai gimdo anoreksikes, besibaiminančias ne tik jų kūną apibūdinančių centimetrų, bet ir panikuojančias kasdienybėje, žalojančias savo psichinę sveikatą, nematančias aplinkinių. Šalti, neretai peraugantys į agresiją tėvų ir vaikų santykiai "sėja" tokius pat jausmus ir būsimoms kartoms.
- Tokios vertybės - tokie ir santykiai, - beliko konstatuoti psichiatrei, liūdinčiai, kad dauguma "vertą" gyvenimą supranta tik kaip malonumų pliūpsnį iš gausybės rago. - Mano nuomone, malonumą žmogus turi jausti tada, kai įveikia nesklandumus. Ir visuomenės psichinė sveikata bus geresnė tik tada, kai bus pradėta rūpintis kremais ne kūnui, o sielai. Tas kremas sielai - tai saviaukla, noras būti dvasingesniam, atjauta, tolerancija, pakantumas.
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- Gydytoja psichiatrė V. P. Šlapikienė
