Aurelija Žutautienė
Nedideliame Joniškio rajono tvenkinyje įvyko dviguba tragedija su labai keistais sutapimais. Du vienmečiai draugai nuskendo tą pačią dieną tame pačiame tvenkinyje, vienodai mėgindami ištraukti kiekvienas savo valties inkarą.
Nelaimės liudytojai korespondentui pasakojo, kad 42 metų joniškiečiai Virginijus Rašimas ir Julius Venislovas buvo draugai nuo vaikystės. Abu vyrai laisvalaikiu mėgo kartu pažvejoti. Tad nieko nuostabaus, jog laisvadienį abu, kaip įprasta, susiruošė kartu pamirkyti meškeres Drąsutaičių kaimo tvenkinyje, tyvuliuojančiame šiauriau Joniškio, netoli sienos su Latvija. Į V. Rašimo automobilį "Volkswagen Santana" susimetę po vienodą guminę valtį bei meškeres, bičiuliai ankstų rytą jau buvo prie Drąsutaičio tvenkinio užtvankos. Prityrę meškeriotojai paprastai nežuvauja toje pačioje vietoje, kad vienas kitam nebaidytų žuvų. Virginijus su Julium irgi nusiyrė į skirtingas tvenkinio puses, susitarę 13 valandą baigę žvejybą susitikti prie užtvankos, kur stovėjo Virginijaus mašina.
Atėjus sutartam laikui nesulaukęs draugo J. Venislovas ėmė jo ieškoti eidamas palei krantą. Julius sutriko ir išsigando pamatęs kitoje tvenkinio pusėje, už salos, plūduriuojančią tuščią V. Rašimo valtį. Maždaug už 25 metrų nuo kranto valtį ant bangų laikė įmestas inkaras. Valtyje žiopčiojo nedidelė lydekaitė, kelios kuojos ir ešeriai, nepaliesti gulėjo visi joniškiečio daiktai bei irklai. Nebuvo tik paties žvejo. Kelis kartus apėjęs tvenkinį, tačiau taip ir neprisišaukęs bičiulio, J. Venislovas pagaliau suprato, jog Virginijaus daugiau niekada nebepamatys. Labai išgyvendamas Julius nupėdino pas arčiausiai tvenkinio gyvenantį ūkininką Zenoną Rudį (66 m.) ir paprašė leisti paskambinti į policiją bei pranešti apie nelaimę.
Netrukus į nelaimės vietą atvažiavo vietinis apylinkės inspektorius Algirdas Sakalauskas. Apklausinėjęs vietinius kaimiečius ir įsitikinęs, jog pražuvėlio Drąsutaičiuose niekas nematė, pareigūnas pasirūpino, kad būtų iškviesti Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos narai.
Streso ištiktas J. Venislovas negalėjo ramiai sėdėti ant kranto ir laukti akvalangininkų. Jis nutarė draugą pabandyti ištraukti pats. Netrukus prie tvenkinio atėjusio Z. Rudžio Julius paklausė, gal šis galįs paskolinti kokį kablį. Ūkininkas sutiko padėti - nusivedęs žveją į savo sodybą surado seną priešgaisrinį kobinį, prie kurio privirino maždaug 3 metrų ilgio metalinį vamzdį. Po to nešini įrankiu J. Venislovas su Z. Rudžiu grįžo prie tvenkinio. Julius ūkininkui pasiūlė plaukti kartu, tačiau tas, matydamas vėjo pašiauštas nemažas bangeles, išmintingai atsisakė. J. Venislovas vienas nusiyrė prie V. Rašimo valties, netoli jos išmetė savo valties inkarą ir ėmė kabliu naršyti dugną. Tuomet išaiškėjo, kad joniškiečio sumanymas buvo niekam tikęs - kobinys kliuvo už toje vietoje gausiai prižėlusių povandeninių žolių, negalėdamas užkabinti skenduolio. J. Venislovui gana greitai atsibodo rauti žoles. Jis pakrantėje tebemindžikuojančiam Z. Rudžiui šūktelėjo plaukiąs į krantą. Inspektorius A. Sakalauskas tuo metu buvo nuėjęs prie skenduolio automobilio ir per raciją kalbėdamas su komisariato budėtojais rūpinosi, kad mašina būtų nutempta į policiją.
Tai, kas įvyko toliau, pribloškė ūkininką. Z. Rudžiui stebint J. Venislovas skersai valties pasidėjo vamzdį su kabliu ir kiek pasilenkė, kad sugriebęs virvę ištrauktų inkarą. Staiga praradęs lygsvarą J. Venislovas pūkštelėjo į gelmę. Z. Rudys "Akistatai" pasakojo, kad niekada nebūtų patikėjęs, jog žmogus gali taip greitai nuskęsti - įkritėlis nė karto nebeiškilo, nė karto nebesuriko. Tik nelaimingojo kepurė nuplaukė genama vėjo.
Po kelių valandų atvykę ugniagesių narai gana greitai surado abu skenduolius. Abiejų vyrų kūnai gulėjo netoli kiekvieno jų valties inkarų tarp žolių. Toje vietoje tvenkinio gylis - maždaug 3 metrai. Manoma, jog ir pirmasis, V. Rašimas, nuskendo praradęs lygsvarą, kai bandė ištraukti savo valties inkarą. Nustatyta, kad nė vieno iš joniškiečių nebuvo ištikęs joks ūmus priepuolis, abu žuvo įkvėpę vandens.
Skenduolius iškėlę narai "Akistatai" sakė, jog per daugelį metų jie pirmą kartą patyrė atvejį, kad du žvejai tą pačią dieną tame pačiame tvenkinyje nuskęstų vienodai nesėkmingai traukdami inkarus. Gelbėtojus stebina ir tai, jog abu meškeriotojai turėjo daug šansų išsigelbėti, nes abu rasti lengvai apsirengę, tad permirkę sunkūs drabužiai jų negalėjo patraukti į dugną, kaip atsitinka poledinės žūklės mėgėjams. Pasak Z. Rudžio, iš pažiūros neatrodė, kad J. Venislovas būtų buvęs bent kiek išgėręs. "Akistatos" žiniomis, V. Rašimas negerdavo visai. Prietaringieji drasutaitiškiai sunerimę, nes tai pirmieji skenduoliai jų kaimo tvenkinyje, o dar tie paslaptingi sutapimai.
Ugniagesiai-gelbėtojai prašė dar kartą perspėti "Akistatos" skaitytojus pasisaugoti prie vandens, ypač per Jonines. Atsargumas sveika ir po lygiadienio - kas vasarą Lietuvoje nuskęsta šimtai žmonių.
